Šv. Rokas
Šv. Rokas

Šv. Rokas

Autorius: Smuglevičius Lukas, 1709 - 1780

Sukūrimo metai: XVIII a. 7-8 deš.

Kūrimo technika: drobė, aliejus.

Matmenys: 125x76 cm.

Šv. Rokas – prancūzų kilmės šventasis piligrimas, gyvenęs XIII –XIV amžiais, savo gyvenimą paskyręs maru sergančių ligonių slaugymui. Gimęs didžiojo juodojo maro metais pamaldžioje turtingų ir įtakingų prekybininkų šeimoje, kuri rūpinosi vargšais. Studijavęs mediciną. Mirdamas tėvas prašęs penkiolikmetį sūnų keturių dalykų: pasitarnauti visiems, kam reikės jo pagalbos; neapleisti Dievo; tapti jo valdžios ir turto įpėdiniu; prižiūrėti sergančius maru. Mirus motinai tapęs elgetaujančiu piligrimu ir gydęs ne tik savo medicininėmis žiniomis, bet ir Šventojo Kryžiaus ženklu. Kartą sapne išgirdęs angelą sakant, kad jam pačiam teksią susidurti su liga, o nubudęs radęs žaizdą virš kairės kojos kelio. Nenorėdamas kelti kitiems pavojaus, savanoriškai palikęs ligoninę ir apsistojęs miške oloje. Duonos jam parūpindavęs šuo. Pasveikęs keliaudamas namo buvęs sustabdytas, apkaltintas šnipinėjimu ir įkalintas. Kalėjime praleidęs kelerius metus. 

Šv. Rokas laikomas ligonių, ypač sergančių epideminėmis ligomis, globėju. Jo atributai – lazda, kelionmaišis. Vaizduojamas su maro žaizda ant kojos ir jį lydinčiu šuneliu. Lietuvoje šv. Roko kultas sustiprėjo 1713 metais Kražiuose įsteigus rokitų kongregacijos vienuoliją.

Šaltinis: "Jauniaus Gumbio Lietuvos dailės kolekcija". Muziejus ir kolekcininkas - 6. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2016, P. 212.

Žemaitijoje gimęs Varšuvos tapytojas Lukas Smuglevičius Lietuvoje geriau žinomas kaip dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus tėvas. Jis buvo mokęsis pas garsųjį vėlyvojo baroko meistrą Simoną Čechavičių, o XVII a. vid. kartu su juo įsteigė pirmąją Varšuvoje privačią tapybos mokyklą. L. Smuglevičius amžininkų buvo aukšai vertinimas, jam suteiktas karaliaus dvaro tapytojo vardas. Talentingas menininkas turėjo stambių užsakymų,dekoravo didikų rūmus sienų tapyba, nemažai sukūrė Lenkijos bažnyčioms. Jo paveiksluose ir freskose susipina vėlyvojo baroko ir rokoko, rokoko ir klasicizmo stilių bruožai. L. Smuglevičiaus sukurtas viduramžių keliautojo ir gydytojo šv. Roko (apie 1293-1327) atvaizdas - puikus reprezentazinio religinio paveikslo pavyzdys, kuriame šventasis ne tik nutapytas su būdingais jam atributais (klajonėse jį sergstinčiu angelu, ištikimu šunimi, keliautojo lazda, gertuve ir apranga, papuošta piligrimyste simbolizuojančia kriaukle), bet kartu itin aiškiai pabrėžiama bažnytinės tradicijos šv. Rokui priskirta globos sritis - apsauga nuo maro epidemijų. Šventojo koja, kaip įprasta, apnuoginta iki šlaunies, kur pasireiškia pirmieji maro požymiai, kairėje kompozicijos pusėje nutapyti sergantys ir mirštantys žmonės, o angelas laiko lentelę su lotynišku užrašu PATRONUS A PESTE (sergančių maru globėjas). Lenkijoje ir Lietuvoje ne kartą siautusi, tačiau XVIII a. pr. ypač daug gyvybių nusinešusi maro epidemija labai išpopuliarino šv. Roko kultą mūsų kraštuose.

Šaltinis: Meno albumas „Ne vien Dangus“; sudarytoja Dalia Vasiliunienė, tekstų autorės Dalia Vasiliunienė ir Skaidrė Urbonienė. Vilnius, VALIUNAS ELLEX, 2016, P. 56.

Parodos: Edmundo Armoškos dailės kolekcijos paroda „Lietuvos dailės atodangos XVI–XXI amžiai“, 2008 m. liepos 3 d. – rugpjūčio 31 d., Lietuvos dailės muziejus, Vilnius.

Publikuota: "Jauniaus Gumbio Lietuvos dailės kolekcija". Muziejus ir kolekcininkas - 6. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2016, P. 213; „Lietuvos dailės atodangos XVI–XXI amžiai“. Edmundo Armoškos dailės kolekcijos paroda. Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2008. Kat. Nr. II, 62, P. 104.; Meno albumas „Ne vien Dangus“; sudarytoja D. Vasiliunienė, tekstų autorės D. Vasiliunienė ir S. Urbonienė. Vilnius, VALIUNAS ELLEX, 2016, P. 56.