Jadvygos Tūbelienės portretas
Jadvygos Tūbelienės portretas
Jadvygos Tūbelienės portretas

Jadvygos Tūbelienės portretas

Autorius: Vienožinskis Justinas, 1886 - 1960

Sukūrimo metai: 1936 m.

Kūrimo technika: drobė, aliejus.

Matmenys: 80,5x68,5 cm.

Signatūra: J. Vien / 1936 (paveikslo viršuje kairėje pusėje).

Užsakomojo portreto tematiką tęsia Justino Vienožinskio (1886-1960) nutapyti Tūbelių šeimos portretai (1936 m.). Jadvygos Tūbelienės portretas subtilus, persmelktas elegancija ir rafinuotumu, romantiškų, švelnių atspalvių, alsuojantis šiltu dailininko santykiu su portretuojamąja. Paveikslas – tikras moteriško žavesio atspindys. Amžininkų atsiminimuose ir istoriografijoje pabrėžiamas šios moters proto aštrumas, diplomatinis talentas, dalykiškumas. Jadvyga Chodakauskaitė-Tūbelienė yra žinoma kaip Pirmosios Lietuvos Respublikos ilgamečio Ministro Pirmininko ir Tautininkų partijos vadovo Juozo Tūbelio žmona bei prezidentienės Sofijos Smetonienės sesuo. Ji buvo žinoma visuomeninė veikėja, aktyvi Lietuvos moterų socialinės veiklos bei labdaros organizacijų narė. Aktyviai dalyvavusi Lietuvos politiniame gyvenime Dr. Ingrida Jakubavičienė rašo:„ J. Tūbelienė – labai ryški asmenybė. Ji išsilavinusi, ambicinga, drąsi ir net linkusi į avantiūrizmą, tačiau kartu karšta patriotė, energinga jaunos valstybės tarnautoja, aktyvi politinių įvykių dalyvė. Visą laiką ji išliko ištikima savo vyro J. Tūbelio bei svainio A. Smetonos politinių planų rėmėja“ (Jakubavičienė Ingrida. Jadvygos Chodakauskaitės-Tūbelienės visuomeninė ir politinės veiklos epizodai (1918-1940 m.) // Istorija. 2013/14, Nr.92. P.32).

Šaltinis: Parodos „Susitikimai“ aprašas. - Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2015.

Jadvygos Chodakauskaitės-Tūbelienės (1892–1988) portretas – vienas nedaugelio tarpukario Lietuvos reprezentacinių moterų atvaizdų. Tuo požiūriu jį galima gretinti su Adomo Varno tapytu pedagogės, Lietuvos moterų tarybos kūrėjos, rašytojo ir pedagogo Prano Mašioto žmonos Onos Brazauskaitės-Mašiotienės portretu (1930, LDM) ir Petro Rimšos sukurtais bareljefiniais daugiausia užsienio lietuvių moterų atvaizdais. Standartiška portretuojamosios poza leistų spėti, kad paveikslas buvo tapomas pagal studijinę fotografiją. Portretas atskleidžia trapių bruožų moters grožį, eleganciją, perteikia ir jos ryžtingą charakterį bei intelektualumą. Tūbelienė buvo išsilavinusi ir visuomeniškai aktyvi moteris: redagavo laikraštį „Tautininkų balsas“, bendradarbiavo žurnale „Motina ir vaikas“, vadovavo organizacijų Lietuvos motinoms ir vaikams globoti sąjungos valdybai ir kt. Įdomu, kad dailininkas atidus modelio aprangos detalėms: tiksliai pavaizdavo suknelės fasoną, audinio faktūrą, gintaro karolius. Justinui Vienožinskiui (1886–1960) kostiumas panašiai svarbus turbūt tik tais pačiais, 1936 m., nutapytame garsiajame „Autoportrete“ (ČDM), kuriame matome dailininką vilkintį tamsiu kostiumu su priderinta varlyte ir pozuojantį žiūrovams Meno mokyklos koridoriuje antikinės statulos gipsinės išliejos fone.

Šaltinis: "Ne vien grožis. Moters atvaizdas LAWIN kolekcijoje", sud. G. Jankevičiūtė; Vilnius: LAWIN, 2012, P. 44.

Parodos: dr. Jauniaus Gumbio dailės kolekcijos paroda „Susitikimai“, 2015 m. liepos 3 – rugsėjo 6 d., Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Kaunas; LAWIN Vilniaus biuro 20-mečio paroda „Ne vien grožis. Moters atvaizdas LAWIN kolekcijoje“, 2012 m. spalis– lapkritis, Nacionalinė dailės galerija, Vilnius;  Edmundo Armoškos dailės kolekcijos paroda „Lietuvos dailės atodangos XVI–XXI amžiai“, 2008 m. liepos 3 d. – rugpjūčio 31 d., Lietuvos dailės muziejus, Vilnius.

Publikuota: "Ne vien grožis. Moters atvaizdas LAWIN kolekcijoje", sud. G. Jankevičiūtė. Vilnius: LAWIN, 2012, Kat. Nr. 29, P. 44; „Lietuvos dailės atodangos XVI–XXI amžiai“. Edmundo Armoškos dailės kolekcijos paroda. Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2008. Kat. Nr. III, 158, P. 133; Tomas Venclova. "Lietuvos istorija visiems". Antras tomas. R. Paknio leidykla, 2019 m. P. 151; "Kaunas-Vilnius 1918-1945”, Advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno kolekcija . Sudarytojos D. Barcytė, dr. I. Burbaitė. Vilnius, 2021, P. 102.