Šv. Uršulė su Šv. Juozapu ir Šv. Stanislovu
Šv. Uršulė su Šv. Juozapu ir Šv. Stanislovu

Šv. Uršulė su Šv. Juozapu ir Šv. Stanislovu

Autorius: N / A

Sukūrimo metai: 1756 m.

Kūrimo technika: drobė, aliejus.

Matmenys: 71x55 cm.

Šv. Uršulė – šventoji mergelė kankinė, gyvenusi IV amžiuje Britanijoje. Buvusi krikščionies Britanijos karaliaus duktė, jai buvę liepta ištekėti už pagonio. Angelo patarta paprašiusi atsakymo palaukti trejus metus ir su savo kilmingomis draugėmis išvykusi į maldos kelionę į Romą, aplankiusi popiežių. Grįždamos iš kelionės piligrimės apsistojusios Kelne, kurio užkariautojai hunai norėję Uršulę ištekinti už savo karaliaus. Ši nesutikusi, todėl visos buvusios išžudytos strėlėmis.

Šv. Uršulė vaizduojama apsirengusi karališkais rūbais, vainikuota karūna, su palmės šakele vienoje rankoje ir vėliava arba strėlėmis kitoje. Strėlė – jos mirties simbolis. Merginų pilnas laivas simbolizuoja piligriminę kelionę su palydovėmis.

Gracianui Rymo ciesorium esant, vienas jo jenerolas, vardu Maksimas, kariavo Galijoj, arba Prancūzijoj. Armarikų kraštą pamušęs, išginė visus gyventojus, o atimtą žemę atidavė žalnieriams englikams. Kad tie gaspadorauti be moterų negalėjo, Maksimas išleido pasiuntinius į Anglijos žemę, idant tiek parvežtų jaunų mergaičių, kiek yra žalnierių. Pasiuntinys nuplaukęs surinko vienuolika tūkstančių mergaičių, o dėl Konano, tų žalnierių perdėtinio, išskyrė dukterį karaliaus Dionoko, vardu Uršulę. Tas, mergaites į laivus susvadinęs, vežė į Galiją, bet pakilusi audra nunešė jas į Vokiečių kraštą. Vos prie pašalio atplaukusios, mergaitės įpuolė į nagus Gauno, kurs vardu Graciano ciesoriaus valdė Vokiečių žemę. Gaunas ir jo žalnieriai, pamatę tokį būrį mergaičių, prasidžiugo ir norėjo ant pikto atvesti, bet šv. Uršulė sušuko: „Mergaitės, draugės mano! Esam katalikės, nepasiduokim tiems pagonims, geriau mirkim, nekaip turėtumėm palikti apjuoktomis nuo tų bedievių!“ Visos atsakė: „Gerai, gerai, tūrėsimės lig pastarosios“. Pagonys, įnirtę nieko negalėdami su mergaitėmis veikti, visas lig paskutiniosios išmušė. Kūnai jų paliko nuvežti į miestą Koloniją Agripino ir palaidoti. [Motiejus Valančius, „Žyvatai šventųjų“, Raštai 2, 2006, p. 285–287]

Šaltinis: "Jauniaus Gumbio Lietuvos dailės kolekcija". Muziejus ir kolekcininkas - 6. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2016, P. 272.

Parodos: Dr. Jauniaus Gumbio Lietuvos dailės kolekcijos kūrinių paroda „Surinkta ir išsaugota“, 2016 m. rugsėjis-sausis, Lietuvos nacionalinis muziejus, Vilnius.

Publikuota: "Jauniaus Gumbio Lietuvos dailės kolekcija". Muziejus ir kolekcininkas - 6. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2016, P. 273.