Šv. Rokas
Šv. Rokas

Šv. Rokas

Autorius: N / A

Sukūrimo metai:  XIX a. II p.

Kūrimo technika: medis, drožyba, polichromija.

Matmenys: Šventojo aukštis - 45 cm, šuns aukštis - 15 cm.

Šv. Rokas – prancūzų kilmės šventasis piligrimas, gyvenęs XIII –XIV amžiais, savo gyvenimą paskyręs maru sergančių ligonių slaugymui. Gimęs didžiojo juodojo maro metais pamaldžioje turtingų ir įtakingų prekybininkų šeimoje, kuri rūpinosi vargšais. Studijavęs mediciną. Mirdamas tėvas prašęs penkiolikmetį sūnų keturių dalykų: pasitarnauti visiems, kam reikės jo pagalbos; neapleisti Dievo; tapti jo valdžios ir turto įpėdiniu; prižiūrėti sergančius maru. Mirus motinai tapęs elgetaujančiu piligrimu ir gydęs ne tik savo medicininėmis žiniomis, bet ir Šventojo Kryžiaus ženklu. Kartą sapne išgirdęs angelą sakant, kad jam pačiam teksią susidurti su liga, o nubudęs radęs žaizdą virš kairės kojos kelio. Nenorėdamas kelti kitiems pavojaus, savanoriškai palikęs ligoninę ir apsistojęs miške oloje. Duonos jam parūpindavęs šuo. Pasveikęs keliaudamas namo buvęs sustabdytas, apkaltintas šnipinėjimu ir įkalintas. Kalėjime praleidęs kelerius metus. 

Šv. Rokas laikomas ligonių, ypač sergančių epideminėmis ligomis, globėju. Jo atributai – lazda, kelionmaišis. Vaizduojamas su maro žaizda ant kojos ir jį lydinčiu šuneliu. Lietuvoje šv. Roko kultas sustiprėjo 1713 metais Kražiuose įsteigus rokitų kongregacijos vienuoliją.

Šaltinis: "Jauniaus Gumbio Lietuvos dailės kolekcija". Muziejus ir kolekcininkas - 6. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2016, P. 212.

Parodos: Dr. Jauniaus Gumbio Lietuvos dailės kolekcijos kūrinių paroda „Surinkta ir išsaugota“, 2016 m. rugsėjis-sausis, Lietuvos nacionalinis muziejus, Vilnius.

Publikuota: "Jauniaus Gumbio Lietuvos dailės kolekcija". Muziejus ir kolekcininkas - 6. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2016, P. 215; Gedimino Petraičio tradicinės liaudies skulptūros rinkinys. Red. Marytė Slušinskaitė. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2012, P. 205.