Juozapas Peška

Juozapas Peška (Józef Peszka, 1767-1831) - tapytojas. Gimė 1767 m. vasario 19 d. Krokuvoje, mirė 1831 m. rugsėjo 9 d. ten pat. Mokėsi Novodvorskio kolegijoje Krokuvoje, kur pirmas piešimo pamokas jam dėstė Dominikas Estreicheris (Dominik Estreicher). 1786 m. išvyko į Varšuvą ir ėmė dirbti Pranciškaus Smuglevičiaus (Franciszek Smuglewicz) dirbtuvėje, 1787 m. su juo dekoravo Vilniaus katedrą. 1790–1792 m. nutapė vienuolika garsių politikos ir visuomenės veikėjų portretų. Šie oficialūs reprezentaciniai atvaizdai turėjo puošti Varšuvos rotušės sales. Dailininkas gaudavo gausybę užsakymų, todėl daug keliavo. 1793 m. Peška išvyko į Gardiną, vėliau gyveno Vilniuje, Maskvoje. 1800–1801 m. Peterburge kartu su Smuglevičiumi dekoravo Michailo rūmų interjerą. Ilgesniam laikui pasiliko Nesvyžiuje (Baltarusija), ten 1807–1810 m. dirbo Radvilų rūmų dailininku. Daug kartų lankėsi Vilniuje (1794–1812). 1809 m. gavo Vilniaus universiteto dailės magistro laipsnį ir nesėkmingai bandė gauti laisvą po Smuglevičiaus mirties Piešimo ir tapybos katedros vadovo vietą. 1813 m. visam laikui grįžo į Krokuvą. Čia greitai buvo pripažintas ir vertinamas kaip portreto meistras. 1816–1818 m. dėstė meno teoriją bei vedė piešimo pamokas Jogailos universitete. 1817 m. gavo profesoriaus vardą, o nuo 1818 m. kartu su Juozapu Brodovskiu (Józef Brodowski) vadovavo Dailės akademijai. J. Peška visų pirma buvo portretų tapytojas. Tipiškas pavyzdys – klasicistinis, reprezentacinis P. Smuglevičiaus portretas (PNM). Varšuvos laikotarpio, kaip manoma, geriausio jo kūryboje, darbuose bandė jungti oficialaus rūmų portreto, komponuojamo išplėtotame fone, taisykles su dar stipria senąja vadinamojo sarmatiškojo portreto tradicija. Tiek stiliuje, tiek alegoriniuose vėlesnių kūrinių motyvuose bei turinyje („Labdarių draugijos įkūrimas Vilniuje“) dominuoja klasicizmo tendencijos. Vėliau jo portretai tapo kameriškesni, neteko dekoratyvumo, išryškėjo realistiniai bruožai. Kaip vienas iš nedaugelio tuometinių tapytojų, puikiai įvaldė reprezentacinio grupinio portreto tipą. Kita ypač svarbi J. Peškos kūrybos sritis istorinė tapyba. Smuglevičiaus pavyzdžiu bandė paveiksluose pavaizduoti svarbiausius Lenkijos istorijos įvykius. Be to, tapė patriotinio turinio alegorines kompozicijas bei religinius paveikslus. Domėjosi peizažu („Gegužinė Antakalnyje prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios“, apie 1798, LDM), liejo akvareles ir piešė architektūros vaizdus bei gamtovaizdžius.

Šaltinis: Lietuvos integrali muziejų informacinė sistema.