Liudomiras Slendzinskis

Liudomiras Slendzinskis (Ludomir Sleńdziński, 1889-1980) - tapytojas, skulptorius, pedagogas. Tapytojo Vincento Slendzinskio sūnus. Gimė 1889 m. lapkričio 11 d. Vilniuje. Baigė Vilniaus pirmąją gimnaziją. 1909–1916 m. studijavo Peterburgo dailės akademijoje pas D. Kardovskį. Iki 1919 m. gyveno Rusijos pietuose, dirbo kūrybinį ir pedagoginį darbą. 1920 m. grįžo į Vilnių, buvo vienas iš Vilniaus dailininkų plastikų draugijos iniciatorių, jos vadovas (iki 1939). 1923 m. tapo lenkų dailininkų grupės Rytm nariu. 1923–1924 m. praleido Italijoje, aplankė Paryžių, 1925 m. antrą kartą keliavo po Europą, 1927–1929 m. aplankė Artimuosius Rytus ir Afriką. Nuo 1925 m. dirbo Monumentaliosios tapybos katedroje Vilniaus Stepono Batoro universiteto Dailės fakultete. 1929–1939 m. buvo Dailės fakulteto dekanas. 1940–1943 m. dėstė Vilniaus dailės akademijoje. 1945 m. pasitraukė į Krokuvą. 1945–1960 m. dirbo Krokuvos politechnikos instituto Architektūros skyriaus Piešimo katedroje. 1948–1956 m. buvo Krokuvos politechnikos instituto prorektorius, 1956–1960 m. – rektorius. Dalyvavo parodose Vilniuje, Varšuvoje, Poznanėje, Romoje, Niujorke, Čikagoje, San Franciske, Paryžiuje, Briuselyje, Amsterdame, Stokholme, Prahoje ir kt. Personalines parodas surengė 1927 m. Lvove ir Krokuvoje. Tapė portretus, peizažus, dekoravo interjerus. Mirė 1980 m. lapkričio 26 d. Krokuvoje.

Šaltinis: Meno albumas „Peizažo erdvė“ (I tomas). Sud. N. Tumėnienė. Vilnius, LAWIN, 2010, P. 265.

Svarbiausias Vilniaus neoklasicizmo atstovas. Gimė 1889 m. rudenį Vilniuje, mirė 1980 m. lapkričio 26 d. Krokuvoje. Tapytojų Slendzinskių dinastijos atstovas. 1901–1909 m. besimokydamas gimnazijoje lankė ir Vilniaus piešimo mokyklą, papildomai mokėsi privačiai pas Juozapą Balzukevičių ir Ivaną Rybakovą. 1909–1916 m. studijavo tapybą Peterburgo dailės akademijoje, lygiagrečiai lankė teisės paskaitas universitete. Nuo 1916 m. gyveno įvairiuose Rusijos miestuose. 1920 m. grįžo į Vilnių, dirbo pedagoginį darbą. 1923–1925 m. keliavo po Italiją, studijavo ankstyvojo renesanso tapybą. 1928 m. aplankė Egiptą, Libaną, Palestiną, Siriją, Turkiją, Graikiją, 1930 m. – Ispaniją. 1925–1940 m. buvo St. Batoro universiteto Dailės fakulteto dėstytojas, nuo 1932 m. – Monumentaliosios tapybos katedros vedėjas, dekanas, nuo 1938 m. – profesorius. Nuo 1945 m. gyveno Lenkijoje. Kūryboje italų renesanso tapybos principus derino su pokubistine stilizacija. Tapė daugiafigūres kompozicijas ir portretus, antikos veikėjus ir mitologinius personažus. Paveiksluose kartais taikė reljefo elementus, sukūrė polichromuotų medžio reljefų. 1937 m. už reljefinį motinos portretą Paryžiuje apdovanotas aukso medaliu.

Šaltinis: Académie de Vilna. VILNIAUS PIEŠIMO MOKYKLA 1866–1915. Parodos katalogas. Sud. dr. J. Širkaitė, Vilnius 2017, P. 352.