Pranas Lapė

Pranas Lapė - dailininkas grafikas. Gimė 1921 m. Klaipėdoje, mirė Vilniuje. 1941-1943 m. studijavo Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. 1944 m. pasitraukė į Vakarus per Vokietiją, Suomiją ir Norvegiją, nuo  1945 m. gyveno švedijoje.  1945-1946 m. studijavo grafiką Stokholme Anderso Beckmano meno mokykloje, baigęs dėstė joje piešimą. 1949 m. pabaigoje emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, apsigyveno Niujorke, Manhatane, kur dirbo reklamos srityje, bendradarbiavo su prestižinėmis leidyklomis.  1957 m. persikėlė į Roveitoną (Konektikuto valstija), sukūrė kelias pripažinimo sulaukusias meno programas privačioms mokykloms. Tik 57-erių galėjo atsidėti vien kūrybai, tuomet gyveno Čemberlene (Meino valstija). 1998 m. grįžo į Lietuvą. P. Lapė yra surengęs individualių parodų Long Ailende (1965), Čikagoje (1969), Niu Kenane (1980), Brukline (1981), Bostone (1985). Dalyvavo grupinėse lietuvių išeivijos ir amerikiečių dailės parodose. Paskutinius  trejus metus dailininkas negalėjo tapyti, nes nematė dienos šviesos.P. Lapės kūryba įvairi ir plačiašakė. Jis yra apipavidalinęs du pasaulinius renginius: Pasaulio sporto parodą (1948) ir Pasaulio medicinos seserų kongreso salę (1949), sukūręs freskų, scenografijos darbų, per 300 knygų viršelių, iliustracijų. Ypatingą vietą lietuvių dailėje Pranas Lapė užima abstrakčios tapybos paveikslais, kuriais duoda rimtą toną lietuvių abstrakčiąjam ekspresionizmui. Dailininko pasaulėjauta primena egzodo literatūros nuotaikas - paliktos tėviškės ir kaimo ilgesį, kartais peraugantį į paliktos žemės skausmą.Parengta pagal: N. Tumėnienės tekstą "Nutilo moderniškos tautos balsas" in Literatūra ir menas, nr. 3268, 2010 sausio 22 d., p. 23.„Ypatingą vietą lietuvių dailėje Pranas Lapė užima abstrakčios tapybos paveikslais, kuriais duoda rimtą toną lietuvių abstrakčiąjam ekspresionizmui. Dailininko pasaulėjauta primena egzodo literatūros nuotaikas - paliktos tėviškės ir kaimo ilgesį, kartais peraugantį į paliktos žemės skausmą.Prano Lapės tapyba labiausiai iš visų išeivijos dailininkų priartėjo prie vadinamųjų žemininkų kūrybos, originaliai pateikė lietuviškų tradicijų ir modernių formų sintezę. Abstrakti minimalistinė tapyba stebina monumentaliu užmoju, teptuko potėpių veržlumu, derančiu ir su lietuvių dailei būdingomis lyriškos nuotaikos intonacijomis. Jo dideliuose paveiksluose sukaupta dvasinė išeivijos tvirtybė, abstrakčios tapybos priemonėmis įprasminta gyvenimo didybė.”N. Tumėnienė, „Nutilo moderniškos tautos balsas" in „Literatūra ir menas”, nr. 3268, 2010 sausio 22 d., p. 23.

Šaltinis: "Menorinka", prieiga internete https://www.menorinka.lt/autorius/511.