Stanisław Leszczyński

Stanislovas Leščinskis (Stanisław  Leszczyński, taip pat Stanislaus I, prancūziškai: Stanislas Leszczynski; 1677 m. spalio 20 d. - 1766 m. vasario 23 d.) - Lenkijos karalius, Lietuvos didysis kunigaikštis, Lotaringijos kunigaikštis ir Šventosios Romos imperijos grafas. 

Stanislovas Leščinskis gimė Didžiosios Lenkijos regione, galingoje magnatų šeimoje. Jaunystėje turėjo galimybę keliauti po vakarų Europą. 1702 m. vykstant konfliktui tarp galingiausių šiaurės Europos valstybių Švedijos karalius Karolis XII įvedė savo kariuomenę į Lenkiją, privertė Lenkijos didikus nuversti Lenkijos karalių Augustą Stiprųjį ir atidavė sostą S. Leščinskiui (1704 m.) XVIII a. pradžioje Lenkijoje vyravo suirutė, atsirado daugybė problemų. 1709 m. Rusijai įveikus Švediją Poltavos mūšyje, Karolis XII pasitraukė į Švediją, o Stanislovas Leščinskis liko soste neturėdamas tvirto palaikymo. Netrukus sostą vėl užėmė Augustas Stiprusis, o S. Leščinskis pasitraukė iš šalies ir apsistojo Prancūzijoje, Elzaso provincijoje. 1725 m. Stanislovo Leščinskio dukra Marija Leščinska (Marie Leszczyńska) ištekėjo už Prancūzijos karaliaus Liudviko XV. 

1733 m. mirus Lenkijos karaliui Augustui Stipriajam S. Leščinskis, padedamas jo kandidatūrą palaikiusios Prancūzijos, siekė atgauti sostą - slapta nukeliavo į Varšuvą, kur seimo dauguma jį išrinko karaliumi. Tačiau prieš įvykstant karūnavimo ceremonijai šalį užpuolė Rusija ir Austrija. Bijodamos, jog S. Leščinskis prijungs Lenkiją prie Švedijos ir Prancūzijos sąjungos, rinkimus anuliavo. Stanislovą Leščinskį ir vėl nuvertė nuo sosto, o Rusijos spaudžiamas seimas nauju karaliumi išrinko Frydrichą Augustą II iš Saksonijos, tapusį Augustu III. S. Leščinskis pasitraukė į Gdanską, kur tikėjosi Prancūzijos pagalbos, tačiau jos nesulaukė. Prieš pat miestą užimant rusams, pabėgo ir nukeliavo į Karaliaučių Prūsijoje. Iš ten vadovavo partizaniniam karui prieš naująjį karalių ir jį palaikiusius rusus. 1738 m. pasirašius Vienos taikos sutartį Lenkijos karaliumi pripažintas Augustas III, tačiau Stanislovui Leščinskiui leista naudotis titulais, iki gyvos galvos atiduotos valdyti Lotaringijos ir Baro provincijos. 

Lotaringijoje S. Leščinskis pasirodė esąs gabus valdytojas, skatino ekonominę plėtrą, o jo dvaras Liunevilyje tapo svarbiu kultūros centru. S. Leščinskis įkūrė Nansi mokslų akademiją bei karinę kolegiją. 1749 m. išleido knygą „Głos wolny wolność ubezpieczający“ („Laisvas balsas, išsaugantis laisvę“), kurioje pasiūlė pataisų Lenkijos konstitucijai. Taip pat buvo išleisti keli jo laiškų dukrai Marijai, Prūsijos karaliams bei savo patarėjui Žakui Hulinui (Jacques Hulin) leidimai. 

Stanislovas Leščinskis gimė Lvove 1677 m., Poznanės vaivados Rafaelio Leščinskio (Rafał Leszczyński) ir Anos Katerinos Jablonovskos (Anna Katarzyna Jabłonowska) šeimoje. Vedė Kateriną Opalinską (Katarzyna Opalińska) ir susilaukė dukros Marijos, vėliau ištekėjusios už Liudviko XV ir tapusios Prancūzijos karaliene. 1697 m. Lenkijoje tarnaudamas pataurininkiu pasirašė Augusto Stipriojo išrinkimą karaliumi patvirtinančius raštus. 1703 m. prisijungė prie Sapiegų su Švedijos parama suburtos Lietuvos konfederacijos, skirtos priešintis Augustui Stipriajam. 

Kitais metais Švedijai sėkmingai įsiveržus į Lenkiją, Švedijos karalius Karolis XII atėmė sostą iš švedams priešiško Augusto Stipriojo ir valdžią perdavė Stanislovui Leščinskiui. Jis buvo jaunas, talentingas nepriekaištingos reputacijos vyras, senos giminės atstovas, tačiau nepasižymėjo stipriu charakteriu ir neturėjo tiek politinės įtakos, kad galėtų neramiais laikais išlaikyti sostą. 

Vis dėlto pasinaudojus kyšiais ir kariuomenės korpuso palaikymu, švedams pavyko sukviesti pustuzinį kaštelionų ir keletą dešimčių didikų į susirinkimą ir 1704 m. liepos 12 d. išrinkti Stanislovą Leščinskį karaliumi.  Po kelių mėnesių netikėtai užpuolus Augustui II, S. Leščinskis buvo priverstas slėptis pas švedus, tačiau galų gale buvo karūnuotas iškilmingoje ceremonijoje 1705 m. rugsėjo 24 d. Naują karūną ir skeptrą karaliui parūpino pats Karolis XII, nes Augustas Stiprusis buvo į Saksoniją išsivežęs senąsias Lenkijos regalijas. Tuo metu Švedijos karalius pas naująjį karalių Stanislovą nusiuntė Petrą Estenbergą (Peter Estenberg), turėjusį eiti pasiuntinio ir sekretoriaus pareigas. Vos karūnuotas, Lenkijos karalius įtvirtino sąjungą su Karoliu XII, o Abiejų Tautų Respublika įsipareigojo padėti Švedijai kovoti su Rusijos caru. Stanislovas Leščinskis kaip galėdamas padėjo savo globėjui ir net įtikino kazokų etmoną Ivaną Mazepą svarbiausiame Šiaurės karo tarp Rusijos ir Švedijos etape apleisti Petrą Didįjį. Karalius Stanislovas taip pat atidavė nedidelį karinį korpusą Švedijai. Tačiau Stanislovo Leščinskio valdžia buvo visiškai priklausoma nuo Karolio XII karinės jėgos, tad po Poltavos mūšio (1709 m.) jo autoritetas kaipmat išgaravo. Tuo laikotarpiu Stanislovas Leščinskis buvo apsistojęs Rydzynoje. 

Po šio įvykio didžioji dauguma lenkų paskubomis išsižadėjo Stanislovo Leščinskio ir susitaikė su Augustu Stipriuoju. Tapęs paprasčiausiu Karolio XII išlaikytiniu, Stanislovas Leščinskis kartu su Krasovo kariniu korpusu pasitraukė į Švedijos valdomą Pomeraniją. Augustui Stipriajam grįžus į valdžią, Stanislovas Leščinskis atidavė Lenkijos karūną mainais už nedidelę Cveibriukeno kunigaikštystę (tačiau titulą pasiliko). 1716 m. Saksonijos pareigūnas Lakrua (Lacroix) pasikėsino jį nužudyti, tačiau S. Leščinskio gyvybę išgelbėjo būsimo karaliaus tėvas Stanislovas Poniatovskis (Stanisław Poniatowski). Paskui S. Leščinskis apsistojo Visambūre, Elzase. 1725 m. su džiaugsmu išleido dukrą Mariją už Prancūzijos karaliaus Liudviko XV. 17251733 m. Stanislovas Leščinskis gyveno Šamboro pilyje. 

Stanislovo Leščinskio žentas Liudvikas XV parėmė jo siekį po Augusto Stipriojo mirties 1733 m. vėl perimti Lenkijos sostą. Netrukus kilo Lenkijos įpėdinystės karas. 1733 m. rugsėjį Stanislovas persirengė vežiku ir po kelių dienų ir naktų kelionės per centrinę Europą atvyko į Varšuvą. Kitą dieną, nepaisant daugybės protestų, vėl buvo išrinktas Lenkijos karaliumi. Tačiau Rusija nepalaikė nė vieno Švedijos ar Prancūzijos remiamo kandidato, tad iš karto pasmerkė rinkimus ir pasiūlė kandidatą iš Saksonijos, kurį palaikė jos sąjungininkė Austrija. 

1734 m. birželio 30 d. Rusija karaliumi paskelbė Augustą III iš Saksonijos. 20 000 Rusijos karių, vadovaujamų Petro Lasi (Peter Lacy), apsupo Gdanską. Gdanske likę Stanislovas Leščinskis ir jo šalininkai (Prancūzijos ir Švedijos ministrai bei arkivyskupas) laukė Prancūzijos pažadėtos pagalbos. 

Apgultis prasidėjo 1734 m. spalį. 1735 m. kovo 17 d. maršalas Miunichas (Münnich) pakeitė Petrą Lasi, o 1735 m. gegužės 20 d. pasirodė ilgai lauktas Prancūzijos laivynas ir Vesterplatėje išlaipino 2 400 vyrų.  Po savaitės ši nedidelė kariuomenė narsiai puolė rusų įtvirtinimus, tačiau galiausiai buvo priversta pasiduoti. Rusija ir Prancūzija šiame mūšyje susikovė pirmą kartą. 1735 m. birželio 30 d., po 135 dienas trukusios apgulties, Rusijai kainavusios 8 000 vyrų, Gdanskas besąlygiškai kapituliavo. 

Iki kapituliacijos likus dviem dienoms, Stanislovas Leščinskis persirengė valstiečiu ir pabėgo iš Gdansko. Atvykęs į Karaliaučių parašė manifestą savo šalininkams. Buvo suformuota jį palaikiusi koalicija, į Prancūziją išsiųstas lenkų pasiuntinys, turėjęs įtikinti Prancūziją į Saksoniją atsiųsti bent 40 000 vyrų. Ukrainoje grafas Nikolajus Potockis (Nicholas Potocki) parėmė Stanislovą Leščinskį ir išsiuntė mišrią 50 000 vyrų kariuomenę, tačiau ši buvo rusų išvaikyta. 

1736 m. sausio 26 d. Stanislovas Leščinskis atsižadėjo sosto mainais į Lotaringijos ir Baro kunigaikštystes, po jo mirties turėjusias vėl atitekti Prancūzijai. 1738 m. pardavė savo dvarus Rydzynoje ir Lešne grafui (vėliau tapusiam princu) Aleksandrui Juzefui Sulkovskiui (Aleksander Józef Sułkowski). Apsistojo Liunevilyje, 1750 m. ten įkūrė Stanislovo Akademiją (Académie de Stanislas) ir Nansi viešąją biblioteką. Likusį gyvenimą paskyrė mokslinei ir filantropinei veiklai, ypač pagarsėjo dėl ginčų su Žanu Žaku Ruso. Taip pat išleido vieną svarbiausių Lenkijos Švietimo epochos traktatų „Głos wolny wolność ubezpieczający“ („Laisvas balsas, išsaugantis laisvę“). 

Stanislovas Leščinskis sulaukė 1762 m. gimusios proproanūkės Austrijos erhercogienės Marijos Teresės. Tačiau 1766 m. būdamas 88 erių metų amžiaus mirė nuo stiprių nudegimų:  jam snaudžiant prie židinio savo rūmuose Liunevilyje nuo ugnies atskriejo kibirkštis ir uždegė jo šilkinius apdarus. Kelias dienas gydytas, vasario 23 d. valdovas mirė dėl stiprių sužalojimų. Stanislovas Leščinskis buvo ilgiausiai išgyvenęs Lenkijos karalius. 

Iš pradžių Stanislovas Leščiniskis palaidotas Prancūzijoje, tačiau po Prancūzijos revoliucijos jo palaikai grąžinti į Lenkiją ir perlaidoti Krokuvoje, Vavelio katedros karalių mauzoliejuje. 

Šaltinis: Stanisław I Leszczyński. – Wikipedia, the free encyclopedia.