Leonardas Kazokas

Tapytojas, pedagogas. Gimė 1905 m. liepos 27 d. Kaune. 1922–1929 m. mokėsi Kauno meno mokykloje, baigė J. V ienožinskio tapybos studiją. Parodose dalyvavo nuo 1929 m. Buvo Nepriklausomų dailininkų draugijos narys ir pirmininkas. 1930 m. išvyko mokytis į Paryžių, grįžęs dėstė piešimą Kauno 3-iojoje gimnazijoje (1934–1939), piešimo kursuose V ilniuje (1940–1941) ir Kauno taikomosios dailės institute (1944–1951). Per vasaros atostogas daug keliavo: 1934–1938 m. aplankė Švediją, Norvegiją, B elgiją, Prancūziją, Didžiąją Britaniją, Karaliaučiaus kraštą. 1951–1961 m. dirbo dailininku Kauno „Dailės“ kombinate. Surengė personalines parodas Kaune (1936, 1938, 1960, 1975, 1980).

Ankstyvieji darbai išsiskiria švelniu sidabriniu koloritu, svajinga nuotaika. Vėlesni, ypač sukurti grįžus iš Paryžiaus, – ryškesnio kolorito, netikėtų spalvinių derinių, nutapyti sodriai, ekspresyviai arba dekoratyviai. Daugiausia L. Kazoko kūrinių turi Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus ir Lietuvos dailės muziejus. Mirė 1981 m. rugpjūčio 15 d. Kaune.

Šaltinis: Meno albumas „Peizažo erdvė“ (II tomas). Katalogas. Sud. N. Tumėnienė. Vilnius, LAWIN, 2013, P.241.

L. Kazoko peizažai neretai sunkiai atpažįstami ir dėl stiliaus, kuris gali keistis, ir dėl motyvų, kurie kaskart vis nauji, retai kartojasi. Dailininko paveikslų kompozicijų įvairovė ypač stebina dar ir todėl, kad jis pokario metais tapė realistinius panoraminius peizažus, nors buvo kamerinių kompozicijų meistras ir subtilus lyrinio peizažo tapytojas, ypač jautrus pavasarį bundančios gamtos alsavimui.

Šaltinis: Meno albumas „Peizažo erdvė“ (II tomas). Sud. N. Tumėnienė. Vilnius, LAWIN, 2013, P. 92.

Tapytojas buvo švelnaus būdo, jautrus ir subtilus žmogus. Tai atsispindi ir jo lyriškos nuotaikos peizažuose. Tapybos įgūdžius tobulino Paryžiuje, privačiose studijose ir savarankiškai (per 1935–1939 m. vasaros atostogas). Palyginti su spalvingais Paryžiaus etiudais, kuriuos tapydamas dailininkas jautėsi esąs laisvas interpretuotojas, peizažai, sukurti grįžus į Kauną, atrodė gerokai papilkėję, nebetekę gyvos, jaunatviško polėkio sklidinos nuotaikos.

Šaltinis: Meno albumas „Peizažo erdvė“ (I tomas). Sud. N. Tumėnienė. Vilnius, LAWIN, 2010, P. 116.