„Diagnozė: Bibliofilija“, 2010 m.

BIBLIOFILIJA – MEILĖ IR ATSAKOMYBĖ

Bibliofilijos terminas kelia įvairių asociacijų. Vieni jį sieja su aristokratišku pomėgiu kolekcionuoti antikvarines knygas, kiti – su liguistu leidinių rinkimu, arba bibliomanija, treti – su snobizmu. Bibliofilija, kaip meilė knygoms, gali turėti daugybę formų ir pavidalų. Pagal savo turinį ji pirmiausia atspindi ypatingą žmogaus ryšį su knyga. Tiek knygų mėgėjai (bibliofilai plačiąja prasme), tiek retų knygų kolekcionieriai (bibliofilai siaurąja prasme) renka, skaito ir puoselėja knygas su dideliu pasišventimu. Ši veikla, reikalaujanti didelių laiko ir finansinių sąnaudų, yra jų tapatumo ir dvasinio gyvenimo dalis. Knyga bibliofilams yra ne tik informacijos, bet ir didelio malonumo, pažinimo džiaugsmo, vaikiško azarto ar net aistros šaltinis. Šiuos pojūčius gerai iliustruoja tarp Vakarų bibliofilų vyravusi maniera erotizuoti knygas, lyginant jas su moterimis, įsigalėjusi dar XIII a. su žymiuoju Richardo de Bury traktatu „Philobiblon“. Vertindami bibliofilo meilę knygai, negalime pamiršti, kad bibliofilija kartu reiškia meilę savo istorijai, kultūrai, kraštui. Tikroji bibliofilija paremta ne tik pomėgiu kaupti asmeninę biblioteką, bet ir didele atsakomybe.

Bibliofilai tapatinami su snobais, besirūpinančiais savo aristokratišku kolekcionieriaus įvaizdžiu. Manau, kad tikrą bibliofilą nuo snobo skiria vertybės, kuriomis pagrįstas požiūris į knygą. Tikras bibliofilas supranta socialinę, ne tik asmeninę, knygos vertę. Sena knyga jam yra svarbi kultūrinio paveldo dalis, leidžianti pažinti savo valstybę, savo tautą, galų gale, save. Bibliofilas vertina knygą dėl jos meninės vertės, išleidimo datos, egzempliorių skaičiaus, įrišimo ar ekslibrisų. Ne mažiau jam svarbu tai, kad turima ar intensyviai medžiojama knyga yra jo kultūros, istorijos, valstybingumo ar tautiškumo dalis. Vaižgantas, didelę savo gyvenimo dalį paskyręs asmeninės bibliotekos kaupimui, teigė esąs garbingesnis bibliofilas nei tie kolekcionieriai, kurie renka knygas tik dėl jų išvaizdos ir išorės, kuriuos jis pašaipiai vadino „ištaigaujančiais pramogieriais“. Vaižganto žodžiai „esu tikras lietuvis, ainis tu senlietuvių, kuriems knygos buvo dalis gyvenimo, o ne pramoga“ atspindi tas vertybes, kurias visais laikais puoselėjo pasišventę Lietuvos bibliofilai. Tikras bibliofilas nėra ir negali būti vien „ištaigaujantis pramogierius“.

Rašydami apie kultūrinį paveldą, pirmiausia turime galvoje tuos praeities kultūros dalykus, kurie dabarties žmogui yra svarbūs ir būtini išsaugoti. Minėtas knygos, kaip svarbios paveldo dalies, supratimas nulemia ir ypatingą bibliofilo atsakomybės pojūtį. Priešingai nei eilinis snobas, jis prisiima pareigą puoselėti į jo rankas patekusią paveldo dalelę. Tikras bibliofilas supranta, kad nei jam, nei niekam kitam negali priklausyti nuosavybės teisės į kultūros vertybe esančią knygą. Kultūrinis paveldas yra ta praeities palikimo dalis, kuria kiekviena visuomenės karta yra suinteresuota ir turi teisę ja disponuoti. Todėl su retos ir vertingos knygos teikiamu džiaugsmu tikras bibliofilas pajaučia ir rūpestį palikti ją ateities kartoms. Tai yra didelė atsakomybė. Neužtenka fiziškai apsaugoti kultūrai ir istorijai svarbią knygą nuo sunykimo. Svarbi bibliofilo pareiga – užtikrinti, kad po jo knyga patektų į tinkamas rankas, kurios ją saugos ne mažiau rūpestingai. Tam, kad būtų užtikrintas mūsų tradicijų ir kultūros tęstinumas, turi tiksliai žinoti, kam tavo žinioje esantis, bet tau nepriklausantis paveldas atiteks po tavęs.

Poreikį išsaugoti kultūros vertybes visuotinai pripažįsta ir tarptautinė bendruomenė. Dar 1974 m. Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO), priimdama Nelegalaus kultūros vertybių įvežimo, išvežimo ir nuosavybės teisės perdavimo uždraudimo priemonių konvenciją, deklaravo, kad kultūros vertybės yra vienas iš pagrindinių civilizacijos ir tautinės kultūros elementų, o jų tikrąją vertę galima nustatyti tik kuo daugiau žinant apie jų kilmę, istoriją ir tradicinę aplinką. Ši konvencija, be kita ko, numatė valstybių pareigą saugoti savo teritorijoje esančias kultūros vertybes, taip užtikrinant jų palikimą ateities kartoms. Pagarba kultūros tęstinumui yra ne tik bibliofilo pareiga, bet ir visuotinai pripažįstama vertybė.

Tikrosios bibliofilijos, neatsiejamos nuo pareigos perduoti spaudos paveldą ateities kartoms, tradicijos Lietuvoje buvo puoselėjamos nuo senų laikų. Unikaliomis savo dvarų bibliotekomis garsėjo tokios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų šeimos kaip Radvilos, Sapiegos, Tiškevičiai. Ši tradicija buvo tęsiama ir istoriškai sudėtingu tarpukario metu, kuomet bibliofilija buvo vis daugiau siejama su elitine aristokratine kultūra. Tarpukario Lietuvos bibliofilai neretai orientuodavosi į klasikinę Vakarų bibliofilų klubų veiklą kaip į gyvenseną, propaguotą XIX a. Europos bibliofilijos sąjūdžio pradininkų, išpažinusių istorines bibliofilijos ir knygos kultūros vertybes. Be kultūrinių paskatų ši gyvensena reikalavo ir nemažų finansinių išteklių. Kaip pažymi knygotyrinikai, dauguma to meto Lietuvos bibliofilų buvo išsilavinę, aukštos dvasinės kultūros ir plačios erudicijos žmonės, savo knygų pomėgį įgyvendinantys per kūrybą, mokslo pažintinę ir tiriamąją veiklą, siekiantys atradimus ir įgytas žinias atskleisti visuomenei, o sukurtas bibliotekas išsaugoti ateinančioms kartoms kaip kultūros paveldo dalį. Iškiliausi Lietuvos bibliofilai ne tik jautė atsakomybę išsaugoti sukauptą paveldą, bet ir buvo dideli savo krašto patriotai. „Rinkau knygas įvairiomis kalbomis, liečiančias Lietuvos praeitį, tačiau dominavo Lietuvos meno ir kultūros raidos istorija, visur ieškojau lituanistikos. Ir tai dariau laisvu laiku, po darbo... Aš sirgau šitais dalykais“, – apie save pasakojo bibliofilas Paulius Galaunė, įkūnijęs to meto Lietuvos bibliofilijos idealus. Būtent į šiuos idealus turėtų būti orientuota ir dabartinė bibliofilija.

Ypatingą Lietuvos bibliofilų atsakomybę nulemia skaudi mūsų krašto istorinė patirtis. Lietuviškų knygų paveldą ilgus metus niokojo spaudos draudimai, karai, okupacijos. Neįkainojama Lietuvos istorijos ir kultūros dalis buvo brutaliai išgrobta ar sunaikinta. Sovietinės okupacijos sąlygos buvo nepalankios viskam, kas susiję su Lietuvos kultūrinių tradicijų tęsimu ir išsaugojimu. Per tuos penkis dešimtmečius niekintos lietuviškos, lituanistinės spaudos kolekcijos ir bibliotekos. Elitinė kultūra per šį laiką buvo praktiškai sunaikinta. Todėl atkūrę nepriklausomybę, turime jausti didelę pareigą muziejuose, archyvuose, privačiose ir viešose bibliotekose kruopščiai saugoti tai, kas išliko. Šiuo požiūriu bibliofilų, puoselėjančių mūsų spaudos paveldą, vaidmuo yra ypatingas. Privačiose kolekcijose šiandien galime aptikti unikalių lietuviškų ar su Lietuva susijusių knygų, pergyvenusių visas istorines negandas. Lietuvos bibliofilai, savo kolekcijas pildydami tarptautiniuose aukcionuose ar iš užsienio kolekcionierių įsigytomis knygomis, į Lietuvą grąžina svarbią jos istorijos dalį. Manau, kad turime jausti atsakomybę ne vien už turimų knygų išsaugojimą ateities kartoms, bet ir prarasto, tačiau išlikusio spaudos paveldo sugrąžinimą savo kraštui. Turime grąžinti tai, kas jam priklauso.

Dvidešimt nepriklausomybės metų žymi savotišką Lietuvos bibliofilijos, puoselėtos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų ir intensyviai gaivintos tarpukariu, atgimimą. Spaudos paveldo kultūrinė, mokslinė ir materialinė vertė auga taip pat sparčiai kaip ir jo kolekcionavimo poreikis. Tačiau rinkdami ir puoselėdami asmenines knygų kolekcijas, turime nepamiršti tikrosios bibliofilijos idealų, o kartu – ir atsakomybės už tai, ką turime, bet kas mums nepriklauso. (Dr. Jaunius Gumbis)