Pjovėja
Pjovėja

Pjovėja

Autorius: Ruseckas Kanutas, 1800 - 1860

Sukūrimo metai: apie 1844 m.

Kūrimo technika: drobė, aliejus.

Matmenys: 51x39 cm.

Grakščia poza sustingusi javų pjovėja ar kirtėja labiau primena romantizmo baleto šokėją. Tokiam žvilgsniui į Lietuvos kaimo dukrą atsirasti be jokios abejonės padėjo Kanuto Rusecko (1800–1860) itališkojo periodo (1822–1831/32) įspūdžiai ir patirtis. Paveikslas laikomas nacionalinės dailės klasika. Jo variantas iš LDM rinkinio buvo daugybę kartų reprodukuotas, platintas atvirukų ir pašto ženklų pavidalu, XX a. pabaigoje puikavosi net ant Vilniaus saldainių fabriko „Pergalė“ šokoladinių saldainių dėžutės dangtelio. Kūrinį įvertino ir pamėgo jau dailininko amžininkai: žinomos bent kelios muziejinės ir privačiose kolekcijose saugomos „Pjovėjos“ versijos. Lietuvos dailės muziejaus rinkinyje yra 1841 m. sepija ant popieriaus pieštas paveikslo apmatas, o dar vienas, Vlado Drėmos datuotas 1844-aisiais eskizas „Keturios pjovėjos“ išliko Rusecko piešinių albume nr. 30 su Pinsko apylinkių vaizdais, esančiam Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. „Pjovėjai“ visa kuo artima ir kita garsi Rusecko romantinio etnografizmo stiliaus kompozicija – „Lietuvaitė su verbomis“ (1847); „Pjovėjos“ bruožų turi ir gerokai vėliau tapyta „Žvejė“ (1856). 

Šaltinis: "Ne vien grožis. Moters atvaizdas LAWIN kolekcijoje", sud. G. Jankevičiūtė. Vilnius: LAWIN, 2012, P. 204.

Jau amžininkai Kanuto Rusecko (1800–1860) Pjovėją vertino kaip vieną geriausių jo kūrinių, o dabar ji laikoma tikra vilnietiškojo romantizmo klasika. Yra žinomos kelios Pjovėjos versijos, atspindinčios skirtingus dailininko ieškojimų ir paveikslo kūrimo etapus. XIX a. viduryje dailininkai ir literatai daug diskutavo apie nacionalinio meno mokyklą ir stilių. Paveiksluose atspindėtos liaudies gyvenimo scenos, vietiniai tipažai, įamžinta gimtinės gamta turėjo užtikrinti vietinį, „savą“ dailės kūrinių pobūdį. Pjovėjoje šie vietinio meno idealai atsispindi įvairiapusiškai: čia regime puikiai pažįstamą lietuvišką kraštovaizdį – su šalia kaimo ant kalvos kylančiu išlakiu kryžiumi, su svyrančiais beržais ir geltonu javų lauku, taip pat atpažįstame žemdirbių kraštui itin reikšmingą javapjūtės pradžios momentą ir tradiciniu kostiumu vilkinčią kaimo merginą, kurios kaklą puošiantis škaplierius byloja apie priklausymą katalikų bendruomenei. Pjovėjos kompozicijos idėja tapytojui kilo kelionėje, 1844 m. rugpjūtį stebint javapjūtę Slucko apylinkių (dab. Baltarusija) dvarų laukuose. Ten iš natūros atlikti eskizai vėliau buvo tobulinami jau Vilniuje, dirbtuvėje. Įdomu, kad lietuvišką pjovėjos kostiumą K. Ruseckas tapė iš natūros, studijuodamas 1844 m. gruodį jo šeimoje siuvėja dirbusios merginos aprangą. Taigi konkrečios javapjūtės įspūdžius dailininko vaizduotė ilgainiui subrandino iki šventiškai pakilaus ir poetiško tautinio idealo.

Šaltinis: "RES PUBLICA" Advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno kolekcija . Sud. R. Janonienė. Vilnius, 2018, P. 148.

Drobę "Pjovėja"  nutapyti dailininką įkvėpė rugiapjūtės vaizdai, matyti 1844 m. rugpjūtį Slucko apylinkių Krasnodvorcų ir Krivičių kaimų laukuose, pakeliui į Pinsko apylinkes, kur vyko atostogauti. Rugiapjūtė anuomet buvo didelis bendras darbas ir bendra šventė. Pjautuvais javus pjaudavo moterys. Nukirsti pėdai buvo sustatomi į gubas džiūti saulėje. Rugiapjūtės pradžią, o ypač pabaigą lydėjo specialios apeigos, turėjusios užtikrinti gerą derlių ir skalsią duoną. Išliko dvylika kelionės metu K. Rusecko atliktų rugiapjūtės vaizdų eskizų. Galutiniam paveikslo variantui dailininkas pasirinko vienos figūros kompoziciją - pavaizdavo jauną pjovėją, darbo metu aukštyn iškėlusią rugių pėdą ir pjautuvą. Švari, tvarkinga apranga, grakštus stotas, rami, giedra veido išraiška perteikia vidinį merginos grožį, pagarbą žemei, darbui ir duonai. „Pjovėja“ sužavėjo amžininkus. Pažįstamų ir draugų prašomas K. Ruseckas nutapė keletą paveikslo replikų. Vieną iš jų turėjo dailininko brolis Feliksas Ruseckas, laiške Kanutui rašęs: „Prieš „Pjovėją“ žemaičiai klaupiasi ant kelių, taip ji visiems patinka“. „Pjovėja“ iki šiol yra vienas populiariausių XIX a. Lietuvos dailės kūrinių. Jį žino kone kiekvienas lietuvis. Prie paveikslo populiarumo prisidėjo ir tai, kad "Pjovėja" tapo bene pirmuoju lietuvių dailės kūriniu, panaudotu pramoniniame dizaine - papuošė "Pergalės" saldainių fabriko saldainių dėžutės viršelį. 2015 m. "Pjovėja" buvo eksponuota Milane, Pasaulinėje parodoje „Expo 2015“ (jos tema buvo „Pamaitinti planetą, energija gyvenimui“). Per šešis parodos veikimo mėnesius Lietuvos paviljoną aplankė ir K. Rusecko paveikslą pamatė per pusantro milijono lankytojų iš viso pasaulio.  (Dalia Tarandaitė)

Parodos: LAWIN Vilniaus biuro 20-mečio paroda „Ne vien grožis. Moters atvaizdas LAWIN kolekcijoje“, 2012 m. spalis– lapkritis, Nacionalinė dailės galerija, Vilnius;  Edmundo Armoškos dailės kolekcijos paroda „Lietuvos dailės atodangos XVI–XXI amžiai“, 2008 m. liepos 3 d. – rugpjūčio 31 d., Lietuvos dailės muziejus, Vilnius.

Publikuota: "Ne vien grožis. Moters atvaizdas LAWIN kolekcijoje", sud. G. Jankevičiūtė. Vilnius: LAWIN, 2012, P. 204; "Jauniaus Gumbio Lietuvos dailės kolekcija". Muziejus ir kolekcininkas - 6. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2016, P. 9; "RES PUBLICA" Advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno kolekcija . Sud. R. Janonienė. Vilnius, 2018, P. 149, Kat. Nr. 76, P. 226;  Tomas Venclova. "Lietuvos istorija visiems". Antras tomas. R. Paknio leidykla, 2019 m. P. 42.