Šv. Apaštalas Jokūbas Jaunesnysis

Autorius: Smuglevičius Pranciškus, 1745 - 1807

Sukūrimo metai: XVIII a. pab.

Kūrimo technika: drobė, aliejus.

Matmenys: 107x77 cm.

Apaštalas Jokūbas Jaunesnysis – šventasis, vienas iš dvylikos apaštalų, atlikęs didelį vaidmenį priimant naujus krikščionis į tikinčiųjų bendruomenę. Jis pasiūlęs kompromisą – iš pagonių kilusiems naujiems krikščionims leisti nesilaikyti ritualinių judaizmo priesakų. Jokūbui Jaunesniajam priskiriama jo vardu pavadinta apokrifinė evangelija, aukštinanti Švč. Mergelės Marijos skaistumą. Svarbiausiu

laikomas Naujojo Testamento kanonui priklausantis visuotinis laiškas, pabrėžiantis krikščioniško tikėjimo liudijimo gyvenimu svarbą, nes tikėjimas be gerų darbų esąs miręs. Laikomas Jėzaus Kristaus pusbroliu, todėl vaizduojamas panašus į jį. Jo atributas yra vėzdas, kuriuo buvęs nužudytas.

Jokūbas, sūnus Alfėjaus, Žydų žemėj gimęs, nuo pat jaunų metų šventu buvo /.../. Išgirdęs Viešpatį Jėzų apsakinėjant Evangeliją, tuojau prie jo prikibo ir lig pat Viešpačiui numirštant nuo jo nebatsitolino.

Kaipo vyras šventas nuo visų buvo gerbiamas ir mylimas, dėl to tai Išganytojas po iš numirusių prisikėlimo savo spėriai jam ypatingai pasirodė. /.../ Žydai pagaliau patys tą apaštalą už didį ir labai šventą skaitydami, vadino jį teisingu. Jam taipogi kuomet vien norint daleido įeiti [į] trečią dalį Jeruzolimos bažnyčios, kur pats tiktai aukščiausias kunigas metuose kartą tegalėjo įžengti. Kas gyvas galįs jį šienavojo ir visur pirmą vietą davė, o žmonės už laimingus save skaitė, jei galėjo dasilytėti padalkų jo drabužio.

/.../ O tuojau nusiuntė tarnus savo ant bažnyčios prieangio, kurie palipę sugrobė už kojų šv. Jokūbą ir numetė žemėn. Senis dideliai susikūlė, sulaužė stabėkaulius, vienok dar gyvu tebebūdamas, pakėlė rankas savo ir tarė: „Viešpatie, atleisk jiems, nes nesižino, ką darą“. To neveizėdami, nedori žydai pagrobė akmenis ir pradėjo mėtlioti ant šventojo. Vienas kunigas draudė juos tarydamas: „Ką dirbat, šitai teisingas už jus meldžias“. Tuo tarpu prišokęs kaži koks žydas taip smarkiai uždaužė su mietu per galvą šv. Jokūbui, jogei kaukolė iširo, o smaginys apsukui stovinčius žmones apdrapstė. Taip pabengė dienas savo apaštalas Viešpaties, o kūnas jo paliko palaidotas netoli nuo bažnyčios Jeruzolimoj. [Motiejus Valančius, „Žyvatai šventųjų“, Raštai 2, 2006, p. 129–133]

Šaltinis: "Jauniaus Gumbio Lietuvos dailės kolekcija". Muziejus ir kolekcininkas - 6. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2016, P. 232.

Publikuota: "Jauniaus Gumbio Lietuvos dailės kolekcija". Muziejus ir kolekcininkas - 6. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2016, P. 233.