Autorius: N / A
Sukūrimo metai: XIX a.
Kūrimo technika: drobė, aliejus.
Matmenys: 90x66 cm.
Jėzaus nukryžiavimas – vienuoliktoji Kryžiaus kelio stotis, vaizduojanti Jėzaus Kristaus prikalimą prie kryžiaus. Egzekuciją atliekantys Romos vietininko budeliai nuogai išrengto, tik su strėnjuoste, Jėzaus Kristaus rankas ir kojas vinimis prikalė prie kryžiaus; Pilotas virš galvos prikalė lentelę su nuosprendžio priežastį nurodančiu užrašu Jėzus Nazarietis, žydų karalius (sutrumpintai – INRI). Siužetas laikomas svarbiausiu krikščionybės simboliu.
Nukryžiavojimas buvo tai baisiausia ir sopulingiausia karonė. Žmogus nukryžiavotas turėjo rankas ištemptas ir aukštyn pakeltas; sunkybė kūno laužė anas kas kartas didžiau iš pečių. Visas kūnas nukryžiavoto kybojo ant vinių, mažiausias pasijudinimas didžiau plėšė skyles rankų ir kojų ir daugino sopulį. Vinys, į rankas ir kojas mušamos, pažeidė daug gyslų ir gyslelių, kurios kaisdamos ir skaudėdamos, nešė sopulį po visą kūną. Ištemptame kūne žmogaus nukryžiavoto kraujas nebtekėjo kaip reikiant, todėl darė neišpasakytą skausmą galvos ir kepenų. [Motiejus Valančius, „Žyvatas Jėzaus Kristaus Viešpaties mūsų“, Raštai 3, p. 511–513]
Šaltinis: "Jauniaus Gumbio Lietuvos dailės kolekcija". Muziejus ir kolekcininkas - 6. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2016, P. 94.
Publikuota: "Jauniaus Gumbio Lietuvos dailės kolekcija". Muziejus ir kolekcininkas - 6. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2016, P. 95.