Dr. Elvyda Lazauskaitė. Įvadas. "Jauniaus Gumbio Lietuvos dailės kolekcija"
Liaudies kūryboje ryškiausiai išliko tautos pasaulėvaizdis, papročiai, gyvenimo būdas, įsispaudė sunkiausių laikų, sukrėtimų pėdsakai, netekties skausmas, viltis ir tikėjimas. Daug meno kūrinių išvežta iš Lietuvos. Išlikusiuosius šiandien turime saugoti kaip tautos gyvybę ir savastį.
Muziejuje sukaupti didžiausi Lietuvos istorinio paveldo – liaudies meno, istorinės tapybos ir grafikos – rinkiniai; leidžiami jų katalogai, rengiamos parodos. Gausinti rinkinius padeda ir visuomenė, besidominti krašto kultūra, menu; šis domėjimasis paskatina ir kolekcionuoti, saugoti meno vertybes.
Nuo 2012 metų muziejus kartu su Lietuvos kolekcininkais rengia jau tradiciniu tapusį parodų ciklą „Muziejus ir kolekcininkas“. Parodomis ir leidiniais į kultūrinę apyvartą įvedama daug iki tol nežinotų vertybių. Kolekcininkas advokatas dr. Jaunius Gumbis, kuris per du dešimtmečius sukaupė vertingą Lietuvos dailės kūrinių kolekciją, sako: „Aš juos renku ne sau, kad vienas žiūrėčiau. Tegu žino visuomenė, tyrinėja mokslininkai. Nesijaučiu visiškas kūrinių šeimininkas. Dailininkas kūrė ne man vienam. Aš kūrinius tik įsigijau.” Pradėjęs kolekcionuoti tapybos darbus jis susidomėjo ir liaudies skulptūra. Tai darė tikslingai, nes šias liaudies meno sritis sieja tie patys siužetai, panašus vaizdavimo būdas, dažnai ir tas pats meistras, drožęs skulptūras ir tapęs paveikslus. Skulptūra ir tapyba dažnai sudaro vientisą kompoziciją [1].
Didžioji Lietuvos dailės kolekcijos dalis yra XVIII –XX amžiaus pradžios liaudies skulptūra ir tapyba. Dalį kolekcijos sudaro liaudies meno ištakas Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje atspindintys dailės kūriniai. LDK portretinei tapybai būdingas vaizdo paprastumas ir naivi tapybos raiškos forma artima liaudiškos kūrybos tradicijai. Kolekcijoje yra iš gediminaičių save kildinusio Radvilų giminės kunigaikščio Karolio Stanislovo Radvilos (1669–1719), Gardino maršalkos Kristupo Jundzilos ir Gardino teismo paseniūnio Zigmunto Boufalo portretai. Yra ir profesionalių dailininkų paveikslų – Luko Smuglevičiaus (1871–1944) “Šv. Rokas”, Vincento Slendzinskio (1837–1909) “Šventoji Šeima”, Pranciškaus Smuglevičiaus (1745–1807) “Apaštalas Jokūbas Jaunesnysis”, “Atpirkimo alegorija” ir “Dovydas prieš karalių Saulių”, Konstantino Gorskio (1868–1934) “Apsireiškimas”, Kanuto Rusecko (1800–1860) “Pjovėja”, Stanislovo Jarockio (1872–1944) “Kristaus vizija (?)”; tarp jų du grafikos darbai – Juzefo Perkovskio (1864–1940) „Koplytėlė” ir “Peizažas” ir du skulptoriaus Juozo Zikaro (1881–1944) bareljefai – “Jėzus Kristus” ir “Šv. Kazimieras”.
Dalis kolekcijos paveikslų yra svarbūs ir dailės istorijai. Stanislovo Daunoro paveikslas “Šv. Petras verkiąs” iš dailininko Antano Žmuidzinavičiaus (1876–1966) kolekcijos buvo eksponuotas Lietuvos dailės draugijos XI-oje senosios tapybos parodoje [2]. Keletas kolekcijos kūrinių buvo publikuoti “Lietuvių liaudies meno albume” [3].
Dar XX amžiaus pradžios tyrinėtojai Mykolas Eustachijus Brenšteinas, Juzefas Perkovskis, Paulius Galaunė rašė, jog profesionalioji dailė veikė liaudies vaizduojamosios dailės ištakas [4]. Meistrai kūrė šventuosius gaivindami atmintyje tai, ką matė bažnyčiose ir girdėjo apie šventuosius pamoksluose, ką skaitė apie jų gyvenimus. Įtakos šventųjų vaizdavimui taip pat turėjo devociniai paveikslėliai, liaudies raižiniai, graviūros. Kolekcijoje esantis paveikslas “Šv. Jonas Nepomukas” nutapytas pagal raižytojo Antonio Oleščinskio (1794–1879) plieno raižinį [5].
Svarbiu šaltiniu ir liaudies menininkui, ir profesionalui buvo šventųjų gyvenimų aprašymai. Lietuvos vienuolynų bibliotekose buvo paplitęs krikščioniškoje Europoje didžiausio populiarumo sulaukęs italų dominikono Jokūbo Varaginiečio XIII amžiaus antroje pusėje sukurtas skaitinių apie šventųjų gyvenimus rinkinys “Aukso legenda”. Sekdamas ja Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius XIX amžiuje aprašė Jėzaus Kristaus, Švč. Mergelės Marijos ir šventųjų gyvenimo ir kankinystės istorijas. Jo knygos [6], liaudiškai vadinamos “Gyvenimais šventųjų”, buvo skirtos tikintiesiems, kad jie geriau suprastų pamokslus. Dievadirbiams jos buvo svarbus šaltinis šventųjų vaizdavimui.
Perimtus iš įvairių šaltinių siužetus dievadirbiai interpretavo savaip ir kūrė savitą tapybos ar skulptūros kūrinį.
Liaudiškos skulptūros rinkinyje daugiausia tradicinės liaudies skulptūros pavyzdžių iš Žemaitijos. Dauguma jų stovėjo koplytėlėse, koplytstulpiuose. Sodybų koplytėlėse dažnai statyta tiek skulptūrų, kiek buvo šeimos narių, kad kiekvienas turėtų savo užtarėją ir globėją. Esama skulptūrėlių iš namų aplinkos ir bažnyčių.
Vyraujantys Jėzaus Kristaus ir Švč. Mergelės Marijos siužetai liudija apie išskirtinę jų vietą Lietuvos žmonių pamaldume [7]. Atskirą grupę sudaro šventųjų vyrų ir moterų siužetai. Kolekcijos skulptūros atspindi pagrindinius liaudies skulptūros siužetus, kuriuos įtakojo žmonių pasaulėžiūra ir susiklosčiusios tradicijos. Tarp liaudies meno siužetų yra ir tokių, kuriuos sunkiau priskirti Kristaus, Marijos ar šventųjų grupėms, nors su jomis jie vienaip ar kitaip susiję. Šie siužetai vaizduoja ne kurį nors reikšmingą Kristaus, Marijos gyvenimo epizodą ar šventąjį, bet tarsi priartina prie žmogaus egzistencijos esmės, jo būties ir likimo mįslių. Egzistencines aspiracijas ir apmąstymus išreiškia liaudies meno siužetai „Švenčiausioji Trejybė“ ir „Šventoji šeima“ [8].
Daugumos kolekcijoje esančių skulptūrų meistrai nežinomi. Tik vienoje skulptūroje „Šv. Antanas“ įrėžti meistro Jono Danausko (1855–1937) inicialai; šis dievadirbys kilęs iš Šiaulių apskrities Klovainių valsčiaus Moniūnų kaimo. Kai kuriuos kitus autorius pavyko išsiaiškinti remiantis muziejuje turima medžiaga. Ąžuolinio „Kryžiaus fragmente“ ryškūs XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios dievadirbio Vinco Svirskio (1835–1916) iš Kėdainių apskrities Krekenavos valsčiaus Glitėnų kaimo kūrybos bruožai. Vienos skulptūrėlės „Jėzus Nazarietis“ autorius yra Kazimieras Indriekus (1855–1925) iš Telšių apskrities Tryškių valsčiaus Pateklėnų kaimo; jo išdrožtų skulptūrėlių turėjo dažnas aplinkinių kaimų gyventojas. Koplytėlė su „Rūpintojėlio“ skulptūrėle daryta Juozapo Paulausko (1860–1945) iš Kretingos apskrities Darbėnų valsčiaus Grūšlaukės kaimo. Siužetinės grupės „Šv. Izidorius artojas“ autorius – Kazimieras Razma (1851–1931) iš Tauragės apskrities Žemaičių Naumiesčio valsčiaus Venckų kaimo [9]. Skulptūrėlę „Švč. Mergelė Marija Skausmingoji“ iš siužeto „Jėzaus laidojimas“ išdrožė dievadirbys Juozapas Stankus (1894–1952), gimęs Tauragės apskrities Upynos valsčiaus Pazimkalnio kaime, gyvenęs Gegužių kaime. Dievadirbiai buvo tie patys kaimo žmonės, tik mažiau laiko skyrę žemės darbams, ūkiui, kai kurie daugiau pasaulio matę, pramokę skaityti ir rašyti. Gavę pritarimą iš aplinkinių, nepaniekinti kunigų jie drožė šventųjų skulptūras savo ir aplinkinių kaimų gyventojams, tape paveikslus bažnyčioms ir koplyčioms [10]. Jų pasaulėvaizdis ir pasaulėjauta buvo tokia pat, kaip ir kaimo, kur jie užaugo, žmonių. Bendrumai, atsiradę iš dvasinės ir kultūrinės gyvenamosios aplinkos panašumo, dievadirbį siejo su tuo, kuriam kūrė, ir tuo, kurį vaizdavo.
Kolekcijos apvaliosios skulptūros, bareljefai ir horeljefai sukurti tradiciniais būdais: drožti iš liepos, obels, beržo, topolio medžio paprastais įrankiais – keletu peilių, skaptelių, kaltų. Vyrauja 30–50 cm aukščio skulptūros. Išskirtinė, puikiai išsilaikiusi skulptūra „Jėzus su nendre“ iš Joniškio rajono Žukančių kaimo yra didesnė, daugiau kaip metro aukščio. Aukštos skulptūros dažnai puošdavo bažnyčios altorių. Dauguma skulptūrų dažytos aliejiniais dažais, ne visada laikantis ikonografinio kanono. Detalėms paryškinti naudoti aliuminio ar bronzos pudros dažai; atributai daryti iš vielos, skardos. Polichromijos būklė leidžia spręsti, kur skulptūros buvo laikomos. Uždaroje erdvėje laikytos skulptūros geriau išsilaikiusios, jų mediena tvirtesnė, dažai mažiau išblukę. Dalis skulptūrų yra perdažytos.
Esminis liaudies skulptūros bruožas – vaizdavimas nuo primityvaus ligi realistinio. Daugiausia monumentalių apvaliųjų skulptūrų. Išskirtinos skulptūros “Aušros Vartų Gailestingumo Motina” ir “Saugotojai nuo gaisro” papildo negausius iškiliosios drožybos pavyzdžius. Pauliaus Galaunės nuomone, bareljefinių skulptūrų yra mažai, tai jau išieškota kompozicija. Bareljefinę skulptūrą kūrė tie mūsų dievdirbiai, kurie skulptūros būdavo pasimokę [11]. Bareljefas “Saugotojai nuo gaisro” su trijų šventųjų – Lauryno, Agotos ir Florijono – atvaizdais yra retas ir išskirtinis tuo, kad viename kūrinyje vaizduojami keli nuo gaisro saugojusių šventųjų atvaizdai.
Vyrauja siužetai, susiję su Kristaus gyvenimu – “Šventoji Šeima”, “Jėzaus krikštas”, “Kančios kelias”. Keletas namus nuo visokiausių nelaimių saugojusio “Rūpintojėlio” skulptūrėlių atrodo tarsi nulipusios nuo lentynėlės ar palangės. Viena skulptūra su įrėžta tikslia – 1842 metų – data. Išsiskirianti Juozapo Paulausko koplytėlė su Rūpintojėliu primena, jog šios statulėlės būdavo įtaisomos nedidelėse koplytėlėse, prikalamose prie medžio ar namo sienos. Dydžiu ir primityvia drožyba išsiskiria Petro Ivanausko (1892–1961) išdrožta „Rūpintojėlio” skulptūra iš Zarasų rajono Salako miestelio. Dievadirbį, vietą ir laiką patvirtina Lietuvos nacionalinio muziejaus Etnografinės medžiagos fototekoje saugoma muziejininko Juozo Petrulio 1963 metais daryta nuotrauka [12].
Retesni siužetai “Kristaus laidotuvės” ir “Jėzus prie stulpo” papildo žinomus pavienius pavyzdžius iš Žemaitijos. Skulptūrų paplitimas yra pavyzdys, kaip bažnyčiose matyti šventųjų atvaizdai veikė meistrų kūrybą.
Atskira skulptūra “Juozapas Arimatietis” likusi iš siužeto “Kristaus laidotuvės”. Kolekcijoje turima skulptūrėlė “Marija Sopulingoji” yra iš skulptūrinės grupės, kuri, kaip rodo muziejuje saugoma ikonografinė medžiaga, stovėjusi mūrinėje koplytėlėje Tauragės rajono Pagramančio bažnyčios šventoriuje [13].
Dažniausiai liaudies mene vaizduojamas “Kristaus kančios” siužetas yra “Nukryžiavimas”. Kryžius su nukryžiuoto Kristaus skulptūra – krucifiksu – buvo kiekvienuose namuose, dažnai ir koplytėlėse. Nukryžiavimo siužetą koplytėlėse papildo Švč. Mergelės Marijos Skausmingosios, šv. Jono Evangelisto ir šv. Marijos Magdalietės skulptūros. Ypač išraiškinga yra spalvinga koplytėlė su Kristaus nukryžiavimo siužetu, papildytu kankinimo įrankiais.
Lietuvių pamaldume labiausiai tarp šventųjų išaukštinta Švč. Mergelė Marija. Vaizdžiai ir kartu informatyviai lietuvio santykį su Švč. Mergele yra atskleidęs Ignas Končius: „Kieme tarp pastatytų koplytėlių šventųjų, kone visuomet čia mergelė šventoji, visų pirmą prašoma padėti ūkio reikaluose, vakare dėkojama už „palaikymą šios dienelės“. Rytmetį tuoj tik iš gryčios išėjus, kreipiamasi pagalbos išaušusiai dienelei nepagailėti savo malonių savo namiškiams palengvinti vargą, suteikti sveikatos, kad vakare ir rytdieną vėl galėtų padėkoti sumesti poterėlį. Savoji už visas kitas geresnė su ja gulama, su ja ir keliama. Pirmas pagalbos šauksmas į ją nukreiptas [14].
Marijos vaikystę ir mokymą vaizduojantis siužetas „Šv. Ona moko Mariją“ spaudos draudimo laikais buvo įgavęs tautinę prasmę – Marijos motina buvo vaizduojama kaip lietuvių kalbos ir rašto mokytoja. Lietuvio sielai artimiausią kenčiančios „Dievo Motinos“ vaizdinį atspindi du siužetai – „Skausmingoji Dievo Motina“ ir „Pieta“. Įrašas vienoje pirmojo siužeto skulptūroje liudija žmogaus santykį su skulptūra – išskobtoje nugarinėje dalyje įrašytos skulptūros padarymo ir perdažymo datos rodo, kad skulptūra rūpinosi ne tik pats užsakovas, bet ir jo palikuonys, gavę ją kaip šeimos relikviją. Dievo Motinos skausmą atspindinčio siužeto “Pieta” skulptūros perteikia momentą tarp Jėzaus nuėmimo nuo kryžiaus ir laidojimo. Vaizdavimas tradicinis. Tarp jų yra ir “Angeliškosios Pietos“ pavyzdžių, kai kompoziciją papildo klūpantys ar stovintys Kristaus mirtį apraudantys angelai su žvakėmis. Viena reta skulptūra, kur Kristus su erškėčių vainiku vaizduojamas atsilošęs ties sėdinčia Marija, patvirtina, jog pavyzdžiais liaudies kūrėjams dažnai tarnavo bažnyčiose buvę šventųjų atvaizdai [15].
Kolekcijoje esančios „Švč. Mergelės Marijos Maloningosios“ skulptūros dievadirbių drožtos pagal XIX amžiaus antroje pusėje paplitusį “Nekaltai Pradėtos Švč. Mergelės Marijos“ medalėlį. Retas atvejis, kai „Maloningoji“ vaizduojama su angelais, kurie pritaisyti abipus jos figūros; tik iš rankų sklindantys malonės spinduliai rodo šios skulptūros priklausomybę “Maloningosios“ siužetui.
Atskirą grupę sudaro skulptūros šventųjų, kuriuos liaudis buvo pamilusi ne tik kaip užtarėjus pas Dievą, bet ir kaip pavyzdžius gyvenimo kasdienybėje. Šventieji gerbti dėl asmeninių savybių – teisingumo, išminties, darbštumo; dėl to buvo įtraukti į žemiškąjį žmogaus gyvenimą, padaryti jo gyvenimo dalimi.
Šventųjų vaizdavimas skulptūroje paremtas bažnytine ikonografija – nustatyta siužetinė kompozicija, spalvos ir atributai. Vietos individualiai meistro interpretacijai nedaug. “Šv. Barbora“ vaizduojama pabrėžiant ne tik karališką jos kilmę – aprengta puošniu apsiaustu, ilga suknia ir tunika, su taure ir ostija rankoje ir kalaviju, kuriuo buvo nukirsdinta; kartais išskirtinai vaizduojama ir kaip kaimo mergaitė su gėlių vainiku. „Šv. Kotryna Aleksandrietė” prie kojų laiko ratą su smaigais, kuriuo buvusi kankinta. Kolekcijos šventieji vyrai – “Šv. Antanas“, „Šv. Kazimieras“, „Šv. Jurgis“ ir „šv. Florijonas“ vaizduojami tradiciškai. Viena „Jono Nepomuko“ skulptūra neatitinka įprastos ikonografijos – šventasis vaizduojamas ištiesta ranka. Evangelistai „Šv. Povilas“ ir „Jokūbas jaunesnysis“ vaizduojami su knyga, simbolizuojančia jų skelbtą evangeliją. Iš vieno medžio išdrožta „Šv. Florijono“ skulptūra labai sunykusi – išblukę spalvos, sutrūnijusi mediena, bet šventojo veidas išlikęs labai išraiškingas. Šio šventojo skulptūros dažnai statytos ant stulpo, kad šventasis matytų trobesius ir saugotų nuo gaisro. Kolekcijoje yra retas liaudies skulptūroje siužetas „Šv. Tadas“, su abiem jam būdingais atributais ir gerai išsilaikiusia polichromija. Turima reta siužetinė kompozicija „Besimeldžiantis Izidorius“ patikslina liaudies meno tyrinėjimuose skelbtą informaciją [16] apie šią siužetinę kompoziciją – apranga ir poza akivaizdžiai rodo, jog tai šeimininkas, atėjęs pažiūrėti, ar Izidorius dirba, o ne pats šventasis. Drožybos stilistika rodo, jog pagal krikščioniškąją bažnytinę tradiciją vaizduojamos „Arkangelų Mykolo“ ir „Rapolo“ skulptūros drožtos to paties dievadirbio. Du angelai iš vienos kompozicijos netekę sparnų.
Kolekcininko surinktą vertingą liaudies tapybos kolekciją sudaro XVII –XX amžiaus pradžioje ant medžio lentos ar drobės aliejiniais dažais ar tempera tapyti meno kūriniai, vaizduojantys šventuosius, jų gyvenimo įvykius, biblines scenas, Kristaus gyvenimą ir kančią. Paveikslų autoriai savamoksliai ir pasimokę mėgėjai. Ne vienas iš jų buvo įgudęs tapyti dirbdamas su profesionalais tapytojais, vykdydamas bažnyčių, vienuolynų užsakymus; vėliau tapęs paveikslus užsakovams. Jų paveiksluose atsispindi individualios interpretacijos elementai, atskleidžiantys savitą siužeto, tikėjimo, meno, grožio suvokimą.
Dauguma paveikslų tapyti XVIII –XIX amžiaus baroko tapybos maniera – figūros suplokštintos, komponuotos iš priekio ar šonu. Paveikslų spalvos dažniausiai grynos, be atspalvių. Vyrauja tamsių spalvų, raudonos, žalios, mėlynos deriniai. Dulksvų spalvų fone pavaizduotos figūros išskiriamos iš natūralios aplinkos visa figūrą arba tik galvą apsupant aukso spalvos spinduliais, kurie parodo ypatingą pagarbą šventajam.
Šventieji vaizduojami pavieniai, daugiafigūrėse kompozicijose, visu ūgiu. Keli paveikslai su pusinių figūrų atvaizdais („Ecce Homo“, „Šv. Kazimieras“) atspindi ryšį su LDK portretine tapyba [17]. Esama paveikslų, kuriuose kompoziciją papildo įrašai lotynų, lenkų kalbomis. Dalis paveikslų yra su datomis, įrašytais šventųjų vardais. Nemažai liaudiškos tapybos paveikslų be autorystės; ant kai kurių išlikę tik fundatorių rodantys įrašai.
Kolekcijoje turimi altoriams skirti paveikslai didesni, su puošniais autentiškais rėmais, kai kurie papuošti apkalais, liudijančiais išskirtinę pagarbą šventajam. Kolekcijos dvipusiai altorėlių ir procesiniai paveikslai kartais būdavo nešiojami per bažnytines procesijas. Dalis paveikslų skirti asmeniniam pamaldumui.
Populiariausi Jėzaus, Marijos siužetai. Vyrauja “Naujojo testament” siužetai; vienas siužetas – “Dovydas prieš karalių Saulių” – iš Senojo testamento. Siužetai “Švenčiausioji Trejybė” ir “Šventoji Šeima” vaizduojami daugiafigūrėmis kompozicijomis. Turima trys siužeto “Švenčiausioji Trejybė” paveikslai. Vienas iliuzinio altoriaus paveikslas, galėjęs būti kaimo koplyčioje ar bažnyčioje [18]. Kitame paveiksle atskiru siužetu vaizduojamas tik vienas Trejybės asmuo – Dievas Šventoji Dvasia nutapytas kompozicijos centre kaip debesų apsuptyje spindulius skleidžiantis baltas balandis.
Paveiksluose “Šventoji Šeima”, Švč. Mergelė Marija, šv. Juozapas ir vaikelis Jėzus vaizduojami tarp angelų su Dievo Tėvo globos ženklu. Šventosios Šeimos atvaizdams priskiriamas ir siužetas “Šv. Ona pati trečioji” puoštas aptaisais – kolekcijoje toks paveikslas vienintelis. Išsiskiria giminystės temą papildantis 1832 metais datuotas paveikslas “Šventieji giminaičiai”, sudarytas iš 9 ovalių paveikslų. Iš vieno paveikslo galima susipažinti su įvairiais liaudies meno siužetais, šventaisiais.
Rinkinyje nemažai siužetų, vaizduojančių „Jėzaus kančią“. Yra 4 paveikslai iš „Kryžiaus kelio stočių“ ciklo. Jėzaus kančia perteikiama daugiafigūrėmis kompozicijomis. Spalviniai niuansai ir tapymo būdas rodo, jog jų autoriai buvo skirtingi dailininkai, tapyta ne vienu laiku. Dviejose Kryžiaus kelio stotyse parašyta tokia pat – 1842 metų – data ir ta pati fundatoriaus pavardė. Jėzaus kančia Kryžiaus kelyje buvo tapusi ir devocinių paveikslų siužetu [19]. Tokių paveikslų pavyzdžiai yra „Jėzus kalėjime“, „Nukryžiavimas“. Į rinkinį yra patekęs liaudies meistro paveikslas „Jėzaus malda Alyvų sode“ iš Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus kelio koplyčių [20]. „Kristaus Prisikėlimo“ scena – ikoninės XVII amžiaus antros pusės tapybos pavyzdys.
Kolekcijoje esantys Marijos siužetai atspindi pagrindinius liaudies mene vyravusius siužetus. Siužetai „Nekaltai Pradėta Švč. Mergelė Marija“ ir „Švč. Mergelė Marija Maloningoji“ tapyti XIX amžiaus antroje pusėje. Išskirtinis savitai meistro interpretuotas siužetas „Marijos sužieduotuvės“. Šis retas siužetas, kai kartu vaizduojami trys artimiausi žmonės – šv. Ona, Švč. Mergelė Marija ir šv. Juozapas, tapytas 1861 metais. Rinkinyje keli paveikslai, kuriuose pavaizduota “Švč. Mergelė Marija su Kūdikėliu”. “Rožinio Švč. Mergelė Marija”, kurios garbinimas svarbią vietą užima dominikonų pamaldume, primena legendose minimą šv. Dominyko viziją.
XIX amžiaus pradžios nežinomo dailininko paveikslas „Švč. Mergelė Marija Skausmingoji“ labai retas savo ikonografiniu tipu, kur Švč. Mergelė Marija pavaizduota „Kristaus nuėmimo nuo kryžiaus“ scenoje – prie erškėčių vainiko ir vinių, kuriuos jai atidavė nuimdami nuo kryžiaus sūnaus kūną [21]. Krikščioniškoje simbolikoje erškėčių vainikas ir vinys reiškia „Nukryžiavimą“. Keli paveikslai vaizduoja „Pietą“ perteikiant skulptūrinį Sūnaus kančią apraudančios motinos atvaizdą. „Pieta su šv. Veronika“ yra retesnis pavyzdys, kai Marija vaizduojama su kitais šventaisiais.
Šventųjų atvaizdai tapyboje traktuoti pagal ikonografinius vaizdinius. Kraštovaizdžio, architektūriniais elementais sukuriama tikroviškesnė, prie žmogaus priartinanti žemiška aplinka. Dangišką aplinką sukuria angelai, tapę beveik neatsiejama sakralios erdvės dalimi. Siužetai praplečiami įvykiais iš šventųjų gyvenimo, kankinystės scenomis.
Kolekcijoje yra Lietuvos globėjų – šv. Kazimiero ir Šv. Jurgio paveikslai. Altorinis šv. Kazimiero paveikslas arkiniu viršumi pusinis. Reprezentaciniame XVIII amžiaus paveiksle „Šv. Jurgis kankinys“ pabrėžta karžygio kankinystė. Tai išskirtinis ikonografinis tipas, kai puošnia riterio apranga apsirengęs ir ietimi ginkluotas tvirtas karžygys kartu parodomas ir kaip nuolankus kankinys – basas ir su palmės šakele rankoje; vaizdavimą patikslina ir įrašas paveiksle. Ypatingo pamaldumo siužetas „Šv. Antanas su Vaikeliu“ perteikia dažnus šventojo regėjimus, kuriuose apsireiškęs kūdikėlis Jėzus. Turimi retesnės ikonografijos šv. Tado ir šv. Jackaus atvaizdai.
Labai mažai išlikusių XIX amžiuje beveik kiekvieną pirkią puošusių religinio turinio tapytų paveikslų. Kolekcijoje yra 1873 metais tapytas spalvingas, primityvios tapybos paveikslas su šventųjų Kotrynos, Antano, Marijos, Juozapo atvaizdais. Išplėtotu siužetu pavaizduotas retai liaudies mene vaizduojami “šv. Antano stebuklas“ su asilu ir siužetas „Kūdikėlis Jėzus vainikuoja šv. Juozapą”.
Kolekcijoje išskirtinos žinomų stebuklais garsėjančių paveikslų kartotės. Bizantiniam “Hodegetrijos (Nurodančios kelią)” tipui artima “Trakų Dievo Motinos” paveikslo ikonografija priartinta prie vadinamųjų šv. Luko tapytų Marijos atvaizdų [22]. Daugybės kartočių Lietuvoje buvo sulaukęs stebuklingas “Čenstakavos Dievo Motinos” paveikslas [23]; kolekcijoje yra dvi to paties Hodegetrijos tipo ikonos kartotės, sukurtos liaudies meistrų XIX amžiaus pradžioje. “Pažaislio Dievo Motinos“ atvaizdas, įrėmintas spalvingame gėlių vainike, plito kaip paveikslo ikonografinis tipas ir kaip tam tikras kolekcinis kūrinys. Paveikslo „Marija gėlių vainike“ tipas buvo tinkantis pasauliečio kolekcijai kaip aktualus to laiko menines realijas atspindintis dailės kūrinys [24]. Jis buvo ypač vertinamas kolekcininkų, buvo turtingų didikų privačiuose rinkiniuose [25].
Kolekcijos kūriniai leidinyje publikuojami suskirstyti siužetais, pateikiant kiekvieno ikonografinio vaizdo aprašą. Prisimenant Žemaičių vyskupo liaudies švietėjo Motiejaus Valančiaus 215 gimimo metines, siužetų aprašai papildomi jo “Raštų” [26] ištraukomis. Juolab, kad kolekcininko Jauniaus Gumbio interesų ratas neapsiriboja vaizduojamosios dailės kūriniais – jis yra sukaupęs retų vertingą lituanistinių leidinių kolekciją.
Advokato dr. Jauniaus Gumbio kolekcija yra pavyzdys, kaip vienas žmogus gali prisidėti prie Lietuvos kultūros vertybių išsaugojimo. Nuo šiol šia medžiaga galės naudotis tyrinėtojai, kryždirbystės ir liaudiškos tapybos tradicijas tęsiantys liaudies meistrai ir visi, besidomintys savo krašto kultūra. Galbūt šis pavyzdys ne vieną paskatins ir kolekcionuoti.
dr. Elvyda Lazauskaitė
Išnašos / literatūra:
1. Paulius Galaunė, „Lietuvių liaudies menas“, Kaunas, 1930, p. 235–236.
2. Lietuvos dailės draugija, „Senosios tapybos paroda“ [katalogas], Kaunas, lapkričio mėnuo MCM XXVI.
3. "Lietuvių liaudies menas: grafika, tapyba“ [sudarė P. Galaunė], Vilnius: Vaga, 1968.
4. Brensztejn M., Krzyże i kaplicy żmudzkie, Kraków, 1906; Galaunė P., Lietuvių liaudies menas, Kaunas, 1930; Perkowski J., O Żmudzkich figurkach ludowych matki Boskiej i Chrystusa „Smutkielisa“, Dzień Kowieński, Nr. 3, 29 sierpnia 1929, p. 195–205.
5. Manoma, jog graviūra išraižyta pagal Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslą „Šv. Jonas Nepomukas prieš karalių Vaclovą“. Žr.: Vilnius Jono Kazimiero Vilčinskio leidiniuose [parodos 1999 01 01 – 1999 04 19 katalogas], Lietuvos nacionalinis muziejus, 2000, p. 45.
6. Motiejus Valančius, „Žyvatai šventųjų tų, kurių vardais žemaičiai užvis geba vadintis, eile abėcėlės surašyti ir išspausti Vilniuj kaštu ir spaustuvėje Juozapo Zavadzkio“, 1858; „Gyvenimas šventųjų Dievo, Tilžėj“ pas Albreghs ir Comp., 1868; „Gyvenimas švenčiausios Marijos Panos“, Vilniuje spaustuvėj Juozapo Zavadzkio, 1855; „Žyvatas Jėzaus Kristaus Viešpaties mūsų, arba Istorija Naujojo įstatymo“, išspausta Vilniuj spaustuvėj A. Dvorčiaus, 1853; „Pradžia ir išsiplėtimas katalikų tikėjimo“, Vilniuje kaštu ir spaustuvėj Juozapo Zavadzkio, 1864.
7. Skaidrė Urbonienė, „Tradicinių lietuvių liaudies skulptūros siužetų pasiskirstymas“, Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis 21, Vilnius, 2002, p. 107.
8. Alė Počiulpaitė, „Tautodailės siužetai, personažai, jų vaizdavimas“, „Liaudies kultūra“ 4, 1991, p. 40.
9. LNM Etnografinės medžiagos fototekos negatyvų kortelėse nurodyta, jog 1956 metais Juozo Petrulio nufotografuota visa siužetinė grupė sukurta dievadirbio Kazimiero Razmos; koplytstulpis su skulptūrine grupe stovėjęs Šilutės rajono Degučių bažnyčios šventoriuje.
10. Akvilė Mikėnaitė, „Lietuvos kaimo dievdirbiai XIX a. pabaiga – XX a. pradžia“, Liaudies kultūra 6, 1993, p. 10.
11. Paulius Galaunė, Lietuvių liaudies menas, Kaunas, 1930, p. 202.
12. LNM Etnografinės medžiagos fototekos negatyvų kortelėse nurodyta, jog koplytėlė su skulptūrėle stovėjo paties dievadirbio Petro Ivanausko sodyboje, koplytėlė statyta 1900 metais.
13. LNM Etnografinės medžiagos fototekos negatyvo kortelėje parašyta, jog Kristaus laidotuvių skulptūrinės grupės meistras Juozapas Stankus, gimęs 1894 metais Pazimkalnio kaime; koplytėlė sumūryta apie 1935 metus. Fotografuota Juozo Petrulio 1956 metais.
14. Ignas Končius, Žemaičių kryžiai ir koplytėlės, Chicago, 1965, p. 100.
15. Skaidrė Urbonienė, Religinė liaudies skulptūra XIX a.–XX a. I pusėje, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2015, p. 84.
16. „Lietuvos šventieji globėjai“, Kaunas: Šviesa, 2010, p. 162.
17. Marija Matušakaitė, Portretas XVI–XVIII a. Lietuvoje, Vilnius: Mokslas, 1984, p. 28–29.
18. Algė Jankevičienė, Lietuvos medinės bažnyčios, koplyčios ir varpinės, Vilnius, 2007, p. 79.
19. Rima Valinčiūtė, „XVII –XVIII a. Jėzaus prie stulpo atvaizdai Lietuvoje“, Acta Academiae Artium Vilnensis 35, 2004, p. 89.
20. Dalia Vasiliūnienė, Žemaičių Kalvarija. Piligriminio centro istorija ir dailė XVII–XIX a., Vilnius: Aidai, 2010, p. 283.
21. Motiejus Valančius, „Gyvenimas švenčiausios Marijos Panos“, Raštai 3, 2006, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, p. 275–277.
22. Giedrė Mickūnaitė, „Stebuklingasis Dievo Motinos atvaizdas ir „graikiškos“ tapybos tradicija Trakų parapinėje bažnyčioje“, Acta academiae artium Vilnensis 69, 2013, p. 55–56.
23. Regimanta Stankevičienė, „Stebuklingi Lietuvos dominikonų provincijos paveikslai“, Acta academiae artium Vilnensis 25, 2002, p. 200.
24. Jolita Liškevičienė, „Pažaislio Švč. Mergelės Marijos su kūdikėliu Jėzumi paveikslas: kūrinio ikonografijos kilmė ir jo reikšmės kontekstas“, Acta academiae artium Vilnensis 69, 2013, p. 197.
25. Laima Šinkūnaitė, „Pažaislio kamandulių Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu gėlių vainike paveikslas kaip maldos ir tikėjimo kelrodis“, SOTER 44(72), 2012, p.116.
26. Motiejus Valančius, „Žyvatai šventųjų“ ir „Gyvenimas šventųjų Dievo“, Raštai 2, 2003; Raštai 2, 2003, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas; „Žyvatai šventųjų“ ir „Gyvenimas šventųjų Dievo“, Raštai 2, 2003; „Gyvenimas švenčiausios Marijos Panos“, „Žyvatas Jėzaus Kristaus Viešpaties mūsų“, „Pradžia ir išsiplėtimas katalikų tikėjimo“, Raštai 3, 2006, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.