Emilijos Pliaterytės portretas

Emilijos Pliaterytės portretas

Autorius: Lukoševičius Tadas, 1802 - 1842

Sukūrimo metai: 1830 m.

Kūrimo technika: klijuotė, aliejus.

Matmenys: 61,5x53,2 cm.

Moters balta suknele portretas sukurtas neabejotinai talentingo dailininko, o tam tikri jo komponavimo ir apskritai vaizdo kūrimo principai leidžia kelti prielaidas, kad portretų tapybos meno jis buvo mokęsis XIX a. I pusėje Vilniaus meno mokykloje, kurioje portreto tapybos tradicijos buvo itin stiprios – nedidelis portreto formatas, tamsus fonas, iš kurio figūra tarsi „ištraukiama‟ šviesos pluoštu, santūri modelio charakteristika – visi šie bruožai būdingi Jono Rustemo ir jo mokinių kūriniams. Vis dėlto, panašių bruožų esama ir kitų šalių XIX a. vidurio dailėje, tad pagrindiniu tiek dailininko atribucijos, tiek vaizduojamo asmens identifikacijos šaltiniu galėtų būti paveikslo istorija, deja, apie ją turimi itin menki duomenys. Žodinė tradicija portrete vaizduojamą moterį sieja su Pliaterių gimine. 

Portrete pavaizduota neabejotinai kilminga mergina, vilkinti madinga, brangia, bet gan kuklia balta suknute, be jokių puošmenų. Sprendžiant pagal moters aprangą ir šukuoseną įmanoma gan tiksliai nustatyti portreto sukūrimo laiką. Mados XIX a. keitėsi gan sparčiai ir tam tikrais metais atsirasdavo vienokių ar kitokių kostiumo elementų. Tokios, kaip pavaizduota portrete, suknelės tipas (su tiesiu kirpimu per juosmenį, plačia, bet negilia iškirpte, vizualiai praplečiančia pečių liniją, pūstomis rankovėmis) paplito nuo 1821 m. ir su tam tikromis variacijomis buvo nešiojamas iki 1839 m. Atskiros detalės padeda dar susiaurinti nešiosenos laikotarpį, mat juosmenį akcentuoti dirželiu ar juosta pradėta tik apie 1829 m. Charakteringos ir suknelės rankovės – XIX a. 3 deš. pradžioje rankovės buvo paplatinamos tik mažu papūtimu ant pečių, o kuo toliau, tuo labiau platėjo iki 4 deš. vidurio. Nagrinėjamame portrete pavaizduotos rankovės gan ypatingos, dvisluoksnės – ant trumpų, bet plačių, pūstų rankovių, pažyminčių nuleistų pečių liniją, užsiūtos ilgos ir plačios perregimo audinio rankovės.

Portrete pavaizduotos merginos šukuosena irgi turi gan konkretų paplitimo laikotarpį, ji ypač būdinga apie 1830 m. – viršugalvyje plaukai susukti į kuodą, apjuostą kasa, abipus veido, ties smilkiniais sukabintos tvirtai susuktos, pečių nesiekiančios garbanos. 

Remiantis šiais duomenimis portretą galima datuoti apie 1830 m. Portrete vaizduojamos merginos asmenį nustatyti galima tik hipotetiškai. Sprendžiant iš portrete pavaizduotos merginos amžiaus, ji turėtų būti gimusi XIX a. pradžioje. Įdomu portretą palyginti su Emilijos Pliaterytės (1806 – 1831) autoportretu, nutapytu prieš 1831 m. ir buvusiu giminės rinkiniuose, bei vėliau, 1838 m., nežinomo dailinino perpieštu, kiek pakeičiant atvaizdo detales. Autoportretas gerokai skiriasi nuo idealizuotų, nuo realaus atvaizdo labai nutolusių ir savotiška „kliše“ tapusių herojės grafinių atvaizdų, plitusių po 1831 m. Beje, vienas pirmųjų jos kaip karininkės atvaizdų, manoma, irgi pieštas jos pačios, taip pat skiriasi nuo vėlesnių romantizuotų litografijų. Sulyginus autoportrete ir šiame merginos portrete pavaizduotus veidus, juose galima įžvelgti nemažai artimų bruožų – panaši veido ovalo forma, panašios akys, gan ryškūs antakiai, artima lūpų linija, ypač panašus apvalaus, gan aiškiai akcentuotas smakras.

Būtų galima kelti prielaidą, kad „Merginos balta suknele portrete“ gali būti nutapyta Emilija Pliaterytė, kuri tik 1831 m. kovo 29 d., prasidėjus sukilimui, nusikirpo plaukus ir persirengė vyriškais drabužiais. Tam tikru šalutiniu argumentu galėtų būti ir portrete pavaizduotos merginos santūrumas, rimtumas, atspindintis jos charakterį. Be to, portrete pavaizduotos merginos akys melsvos – tai irgi atitinka aprašymus.

Portreto autoriumi gali būti Vilniaus meno mokyklos auklėtinis – Tadas Lukoševičius (1802–1842), kuris 1825-1929 m. studijavo pas Rustemą, nuo 1829 m. buvo susijęs su Zyberkų-Pliaterių dvaru, matyt, kartu su jais keliavo po užsienį, tačiau netrukus grįžo į Lietuvą, o 1839 m., remiamas Zyberkų–Pliaterių, pradėjo studijas Miuncheno dailės akademijoje. Šio dailininko portretinė kūryba iki šiol beveik netyrinėta. Pastaruoju metu aukcionuose pasirodantys jo tapyti portretai, tiesa, sukurti kiek vėliau negu spėjamas E. Pliaterytės portretas, liudija aukštą profesinį lygį.

Žinoma, kad T. Lukoševičius buvo remiamas grafų Pliaterių-Zyberkų. Taip pat žinoma, kad E. Pliaterytė, Pranciškaus Ksavero Broel-Pliaterio ir Anos fon Mohl duktė, gimė Vilniuje, bet nuo 1815 m., po tėvų skyrybų, su motina persikėlė gyventi į Liksną netoli Daugpilio, t. y. į Emilijos dėdės Mykolo Pliaterio-Zyberko ir Izabelės Helenos fon Zyberk dvarą. Taigi, tiek dailininkas, tiek portretuojamoji buvo susiję su Platerių-Zyberkų šeima. Šis faktas sustiprina iškeltą hipotezę dėl autoriaus ir portretuojamosios, o ją patvirtinti ar paneigti galėtų tolesni portreto istoriniai, ikonografiniai ir atribuciniai tyrimai.

Šaltinis:  Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros  instituto vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Rūta Janonienė.