Senukas
Senukas

Senukas

Autorius: Slendzinskis Vincentas, 1837 - 1909

Sukūrimo metai: 1895 m. 

Kūrimo technika: lenta / aliejus.

Matmenys: 40.50 x 29.50 cm.

Nesignuotas, užrašas kitoje paveikslo pusėje prancūzų k.: Le Vieux / peint par Vincent. Sleńzdiński. / Vilnà 1895 an.

Žymaus XIX a. Lietuvos dailininko V. Slendzinskio kūryboje vargetų, elgetų, piligrimų tema buvo svarbi visais kūrybos etapais. Elgetų temą jis, matyt, perėmė iš savo tėvo Aleksandro Slendzinskio, kurio kūrybiniame palikime trečiojo, žemiausiojo, visuomenės luomo atstovų atvaizdai sutinkami bene dažniau nei kurio kito XIX a. Lietuvos dailininko kūryboje. Žinoma, dėmesį buitinėms scenoms ir liaudies tipažams galime laikyti vienu iš bendrųjų Vilniaus meno mokyklos tradicijų, tačiau tik Slendzinskių kūryboje tie tipažai pavaizduoti be jokios idealizacijos, su pribloškiančiu realizmu. Paveikslas „Senukas“ nutapytas vėlyvuoju V. Slendzinskio kūrybos laikotarpiu, jam gyvenant Vilniuje. Tapyta ant lentos – tai būdinga vėlyviesiems dailininko tapybos darbams. Nuo kai kurių kitų panašaus turinio paveikslų, sukurtų XIX a. paskutiniuoju dešimtmečiu, pavyzdžiui drobės „Aklas muzikantas“ (pav. 1), šis paveikslas skiriasi ne tokiu sausu piešiniu, minkštesniais potėpiais. Nedidelis formatas rodo, kad galbūt tai etiudas, parengiamoji studija. Rudai žalsvas paveikslo koloritas ir bendra kompozicija – tipiški V. Slendzinskio braižui. Senukas vaizduojamas sėdintis pasienyje, ant suolo bažnyčios viduje (tą rodo rankose laikoma kepurė ir maldaknygė), lauke tvyrantį šaltį išduoda vyro apranga – jis vilki kailiniais, galvą apsimuturiavęs skara, avi nunešiotais auliniais batais. Pamaldusis senelis galbūt priklauso elgetų bendruomenei – tą rodo per petį permestas medžiaginis krepšys. Didelė tikimybė, kad senukas pavaizduotas Vilniaus Bernardinų bažnyčioje, su kuria dailininką siejo įvairios gijos – Slendzinskių šeima priklausė Bernardinų parapijai, be to, V. Slendzinskis restauravo šios bažnyčios paveikslus, o prie šventovės veikusi savotiška elgetų brolija teikė peno jo kompozicijoms. Pavyzdžiui, yra žinomas jo paveikslas „Elgeta“, eksponuotas 1909 m. parodoje Vilniuje, vaizduojantis „elgetų akademijos prie Bernardinų bažnyčios generolą“. Nenorėčiau sutikti su menotyrininkės Jolitos Mulevičiūtės tvirtinimu, išsakytu knygoje „Besotis žvilgsnis“ (Vilnius, 2012), kad „šiuose vėlyvuosiuose socialinių tipų portretuose žmogus regimas kaip nusidėvėjusi, bevertė, atgrasi materija, greitai suirsiantis tuščias medžiaginis lukštas“. Šie besimeldžiantys vargšai, dailininko kūriniuose pavaizduoti negailestingai atskleidžiant visą jų žemiškosios buities skurdumą ir kūno nykimą, mano nuomone, išreiškia gilų tikėjimą ne žmogiškuoju, bet dieviškuoju žvilgsniu, ir tokiuose skurdžiuose pavidaluose matančiu mylimus savo vaikus, atpirktas sielas (dr. (hp) Rūta Janonienė, Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto vyriausioji mokslo darbuotoja).