Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė
Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė

Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė

Autorius: Neveravičius Vladislovas , 1814 - 1891

Sukūrimo metai: 1842 m. 

Kūrimo technika: drobė, aliejus.

Matmenys:  117 x 90,5 cm.

Signuotas ir datuotas apačioje, ant uolos: J. Tysiewicz / 1842.

Dailininko Vladislovo Neveravičiaus (nuo 1840 m. pasirašinėjusio Jono Tisevičiaus slapyvardžiu) paveikslas „Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė“ yra neabejotinai garsiausias jo kūrinys, susilaukęs milžiniškos publikos reakcijos iš karto po jo sukūrimo. Šv. Marija Magdalietė vaizduojama kaip atgailaujanti atsiskyrėlė oloje, atsirėmusi į uolą, sudėjusi maldai rankas prieš iš pagaliukų surištą kryžių ir kaukolę. Pusiau apnuogintą kūną apšviečia nuo nedidelės aliejinės lempelės sklindanti šilta šviesa ir iš viršutinio kairiojo paveikslo kampo, kur pavaizduota ertmė uoloje, sklindantys šalti mėnulio spinduliai. Ant uolos padėta disciplina – plakimosi įrankis. Nesuklystume pasakę, kad joks kitas Vilniaus meno mokyklos auklėtinio (ir apskritai XIX a. Lietuvos dailininko) kūrinys nesulaukė tiek dėmesio savo laikmečio spaudoje ir nebuvo taip dažnai eksponuojamas parodose. Pats dailininkas sukūrė kelias garsiojo paveikslo aliejines ir akvarelines versijas, buvo spaudžiamos jo litografinės kopijos. XIX a. pab. autoriai itin vertino Neveravičiaus – Tisevičiaus „Magdaleną“ būtent dėl to, kad ji laikytina pirmuoju „lenkiško teptuko“ kūriniu, kurio paroda buvo vežiojama po įvairias Europos šalis ir sulaukė užsienio meno žinovų dėmesio. Kaip rodo signatūra ir ant paveikslo įrašyta data, šis V. Neveravičiaus „Atgailaujančios šv. Marijos Magdalietės“ darbas sukurtas 1842 m. Ant jo dailininkas pasirašė slapyvardžiu – J. Tysiewicz. (aut. dr. Rūta Janonienė)

„Neveravičiaus drobę "Šv. Marija Magdalietė" dailininkas nutapė 1842 m. Vienoje pagal Romoje gyvenusio belgų tapytojo Jano Baptisto Maeso paveikslą "Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė". Šis faktas nesumenkina kūrinio vertės. Neveravičiaus drobė nėra tiksli pirmavaizdžio kopija. Greičiau, tai talentinga interpretacija, jauno dailininko iššūkis vyresniam kolegai. XIX a. viduryje Neveravičiaus "Šv. Marija Magdalietė" buvo bene geriausiai užsienyje žinomas "lenkiško teptuko" kūrinys. Jį išpopuliarino paveikslą įsigijęs lenkų karininkas, rašytojas ir muzikas Feliksas Boznanskis, „Šv. Mariją Magdalietę“ vežiojęs po įvairias Europos šalis, eksponavęs Vienoje, Berlyne, Drezdene, Leipcige, Lvove, Varšuvoje, Maskvoje, Peterburge ir kt. Visur paveikslas sulaukdavo palankų atsiliepimų ir minios žiūrovų. Parodos pasisekimą lėmė ne tik kūrinio meninės savybės, bet ir teatriniais efektais papildytas eksponavimas. 1843 m. Varšuvos parodos recenzentas mini, kad Neveravičiaus drobė „buvo eksponuojama pritemdytame kambaryje, apšviesta dirbtiniu apšvietimu. Paveikslo rėmus dengė juodas aksomas, o dirbtinė pertvara neleido žiūrovams prie paveikslo prieiti arti, bet buvo galima stebėti tapybos atspindį netoliese pakabintuose veidrodžiuose. Kambario grindys buvo išklotos minkštais kilimais, kad žingsniai netrikdytų tylos, be to, buvo leidžiama užeiti tik po kelis žmones‘‘. Paskatintas pasisekimo, Neveravičius nutapė keletą paveikslo replikų. 1842 m. sukurtas pirminis paveikslo variantas saugomas privačioje kolekcijoje Lietuvoje.“ (Dalia Tarandaitė)