Ada (Adelė) Peldavičiūtė-Montvydienė

Ada Peldavičiūtė-Montvydienė (1911–1967) - Kauno Meno mokyklos ir Florencijos dailės akademijos auklėtinė 1944 m. išvykdama iš Lietuvos paliko čia keletą portretų (Elenos Žalinkevičaitės-Petrauskienės, Antano Montvydo, Telesforo Valiaus), traukiančių žvilgsnį lietuvių tapybai neįprastomis ilgomis, ištęstomis ir elegantiškomis figūrų formomis. Kūriniai balansuoja ant sentimentalumo ribos, bet nuslysti už jos neleidžia tapysenos ir portretuojamųjų skleidžiama energinė įkrova, sietina tiek su modelių, tiek su tapytojos charakterių tvirtumu. Paveikslai primena itališkąją (Novecento Italiano) ir vokiškąją (Neue Sachlichkeit) tarpukario neoklasicizmo atmainas. Pastarąją labiau, ypač, kad Peldavičiūtė akivaizdžiai buvo miesto žmogus ir mėgo savo portretuojamuosius vaizduoti ankštoje niūrokoje kambario erdvėje.

Šaltinis: Meno albumas "Ne vien grožis. Moters atvaizdas LAWIN kolekcijoje". Sud. G. Jankevičiūtė. Vilnius: LAWIN, 2012, P. 178.

1927-1934 m. mokėsi Kauno meno mokykloje. 1936 m. studijavo Florencijos dailės akademijoje pas tapytoją Felicitą Careną. Prieš Antrąjį pasaulinį karą sugrįžo į Kauną. Buvo Lietuvių moterų dailininkių draugijos, Lietuvos dailininkų sąjungos narė. 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos, gyveno Austrijoje. 1949 m. persikėlė į Ameriką, apsigyveno Niujorke. Aliejumi ir akvarėle tapė portretus, peizažus, figūrines kompozicijas. Dalyvavo pirmojoje Lietuvos moterų dailininkių draugijos parodoje (1940), Kauno dailininkų pavasarinėje kūrinių parodoje (1943), grupinėse parodose Kaune (1940), Insburke (1946). 

Šaltinis: „Po Italijos saule. XVIII–XX a. I pusės Lietuvos dailininkai Italijoje" Istorinė apžvalga, Katalogas, I dalis, Lietuvos dailės muziejus, Vilnius, 2019, P. 199.