Simonas Daukantas

Gimė eigulio šeimoje. Motina palaidota Lenkimų bažnyčios šventoriuje.

Mokėsi Kretingos pradinėje ir Žemaičių Kalvarijos 4 klasių mokyklose, Vilniaus gimnazijoje, 1822 m. baigė Vilniaus universitetą, bet dėl filomatų-filaretų bylų teisių magistro diplomą gavo tik 1825 m. Iškart po to išvyko į Rygą, kur tarnavo Rygos generalgubernatoriaus kanceliarijoje.

Nuo 1835 m. Senato valdininkas Sankt Peterburge, didesnę tarnybos dalį dirbęs už Lietuvos Metriką atsakingame Senato padalinyje. S. Daukanto ir jo bendražygių pastangomis iš carinės valdžios 1841 m. gautas leidimas steigti parapijines lietuviškas mokyklas Lietuvoje. Šis leidimas legalizavo jau veikiančias mokyklas ir leido plėsti jų tinklą, kas labai prisidėjo prie lietuvių kalbos išlaikymo ir plėtojimo.

Jau Sankt Peterburge pradėjo bendradarbiauti su Motiejumi Valančiumi. 1850 m. grįžo į Žemaitiją. S. Daukantas tikėjo lietuvių tautą atgaivinti kultūrinės veiklos keliu, nematė politinio išsivadavimo iš Rusijos imperijos realių perspektyvų, tad, nors ir prijausdamas, pats nedalyvavo nei 1830–1831 m., nei 1863–1864 m. sukilimuose.

S. Daukanto visuomeninės-politinės pažiūros atsispindi jo istoriniuose ir populiariuose veikaluose (visi jie rašyti lietuvių kalba). Dirbdamas mokslinį ir kultūrinį darbą jis klojo lietuvių tapatybės pagrindus. Svarbiausiu savo uždaviniu laikė ieškoti lietuvių tautos istorijos šaltinių, juos tyrinėti ir rašyti knygas savo tautai, ją šviesti ir kelti jos savigarbą, savo vertės suvokimą.

S. Daukantas buvo vienas iš žemaičių lietuviškojo sąjūdžio, siekusio sukurti kultūrinius pamatus moderniai lietuvių tautai, dalyvių, kurio kiti žymiausi atstovai: Kajetonas Nezabitauskis, Simonas Stanevičius, Jurgis Pliateris, Dionizas Poška, Liudvikas Adomas Jucevičius. S. Daukantas pirmasis aiškiai atskyrė tautą nuo valstybės. Tautos pagrindiniu skiriamuoju bruožu S. Daukantui yra kalba, o ne valstybingumas. Tautai būdinga sava kalba, visuomeninė santvarka, kasdieninio gyvenimo papročiai.

Kita svarbi S. Daukanto nuosekliai vystyta idėja buvo valstiečių įtraukimas į tautos sampratą, skirtingai nuo tuo metu dominavusios bajoriškosios tautos sampratos. Tuo pačiu jis savo raštuose tvirtino, kad valstiečiams būtina suteikti asmens laisvę, panaikinus jų baudžiavinę priklausomybę. Savo idėjų argumentavimui S. Daukantas panaudojo Vakarų Europoje ir Lietuvoje paplitusias pažangias socialines-filosofines (J. Herderio, J. J. Rousseau ir kt.) teorijas. S. Daukantas gyveno Romantizmo epochoje, bet jo darbuose dominuoja Švietimo ideologija. Romantizmas S. Daukanto darbuose pasireiškia daugiausia jo istorijos raštų stilistikoje, kur jis vengia specifinės mokslinės terminijos.

Literatūra: Simonas Daukantas. - Wikipedia, the free encyclopedia.