Antonio Possevino

Antonijus Posevinas (Antonio Possevino, Antonius Possevinus; 1533 m. liepos 10 d. - 1611 m. vasario 26 d.) - jėzuitas, popiežiaus diplomatas, polemikų kūrėjas, enciklopedininkas ir bibliografas, tapęs svarbiu kontrreformacijos veikėju. Ėjo popiežiaus pasiuntinio pareigas, 1578 - 1586 m. buvo pirmasis jėzuitas, aplankęs Maskvą, Švedijos arkidiakoną, Daniją ir jos šiaurines salas, Maskvos Didžiąją kunigaikštystę, Livoniją, Rusią, Vengriją, Pomeraniją ir Saksoniją. 

Šiuolaikiniai tyrimai atskleidė, jog Antonijaus Posevino šeima buvo į krikščionybę atsivertę „naujieji krikščionys“, renesanso laikų Mantujoje priklausę išsilavinusių didikų rateliui ir bendravę su kilminga Gonzangų (Gonzaga) šeima. Antonijaus Posevino tėvas gimė Pjemonte, Astyje, vėliau išvyko į Mantują ir įstojo į auksakalių gildiją. Savo pavardę iš „Cagliano“ pasikeitė į „Possevino“. Susituokęs susilaukė trijų sūnų - Džovanio Batistos (Giovanni Battista), Antonijaus (Antonio) ir Džordžijaus (Giorgio). Motina kartu su 1533 m. gimusiu sūnumi Antonijumi užaugino ir Mantujos kunigaikštį Frančeską Gonzangą III (Francesco III Gonzaga) (1540 - 1550 m.). Išsilavinęs vyresnysis Antonijaus brolis Džovanis Batista Posevinas (Giovanni Battista Possevino) (1522 - 1552 m.) penktojo XVI a. dešimtmečio viduryje išvyko pas popiežių Paulių III (Alessandro Farnese) į Romą: pirmiausia kaip Mantujos kardinolo Gregorijaus Kortezės (Gregorio Cortese) tarnas, vėliau - tarnaudamas popiežiaus sūnėnui kardinolui Alesandrui Farnesei (Alessandro Farnese), o dar vėliau - kardinolui Ipolitui II iš Estės. Jis lankėsi humanistų rateliuose kartu su Paulu Džoviu (Paolo Giovio), o keletas jo eilėraščių įtraukti į Paulo Džovio knygą „Elogia virorum illustrium“ (Florencija, 1551 m.). 1549 m. septyniolikos sulaukęs Antonijus iškeliavo į Romą mokytis kartu su broliu. Džovanį Pierluidžį iš Palestrinos (Giovanni Pierluigi da Palestrina) globojusio ir „Villa Giulia“ pastačiusio popiežiaus Julijaus III (1550 - 1555 m.) rūmuose jiedu susipažino su ryškiausiais to laikotarpio literatais, tokiais kaip Fulvio Orsiniu (Fulvio Orsini) ir Paulu Manutijumi (Paulus Manutius). 1553 m. mirus trisdešimties nesulaukusiam broliui Džovaniui A. Posevinas išleido jo veikalą „Dialogo dell’Honore“. Romoje pasirašęs pseudonimu „Lelio Capilupi“ išleido kūrinį „Centones ex Vergilio“, kurį dedikavo prancūzų poetui Joachimui du Belė (Joachim Du Bellay). 1556 m. veikale „Due Discorsi“ neigė broliui mestus kaltinimus plagijavimu bei gynė Džovanio Batistos Džiraldžio (Giovanni Battista Giraldi) kūrinius. Jaunojo humanisto talentas ir literatūriniai gabumai padėjo tapti geidžiamu padėjėju. Išvykęs iš Romos, jis ėmėsi tarnauti kardinolui Erkoliui Gonzangai (Ercole Gonzaga) - mokė jo brolio Ferantės Gonzangos (Ferrante Gonzaga) sūnus, būsimus kardinolus Frančeską Gonzangą (Francesco Gonzaga) ir Džanį Vinčenzą Gonzangą (Gian Vincenzo Gonzaga). Kartu su jais išvyko gyventi į Italijos literatūros sostinę - Ferarą Estėje. Antonijus Posevinas prisidėjo prie Aristotelio idėjų atgimimo, paprastai siejamo su Pranciškumi Robortelo (Francis Robortello) ir Vinčenzu Madži (Vincenzo Maggi) (1498 - 1564 m.). Šiuo laikotarpiu parašyta nemažai traktatų literatūros ir kilnumo temomis - galima paminėti A. Posevino brolio veikalą „Dialogo dell’honore“ bei ankstyvuosius kūrinius. Kai dėl popiežiaus Pauliaus IV pradėto karo universitetą uždarė, A. Posevinas išsikėlė į Paduvą. Tuo metu po Šv. Kventino mūšio (1557 m.) mirė jo globotinio tėvas Don Ferantė (Don Ferrante). A. Posevinas buvo tapęs puikiu kilmingų vaikų istorijos mokytoju. Jis parašė komentarus apie Šv. Kventino mūšį bei liaupsino Savojos kunigaikščio Emanuelio Filiberto (Emanuele Filiberto) pergalę. Už tai jam buvo pasiūlytas Pjemonto komendanto titulas, tačiau turėjo jo atsisakyti, kad galėtų tapti jėzuitu - dėl to šeimai buvo labai sunku, mat brolis Džovanis buvo įkalintas, tad jis pats turėjo išlaikyti ateityje vertėjais ir brandžiais rašytojais tapusius savo sūnėnus Džovanį Batistą Bernardiną Poseviną (Giovanni Battista Bernardino Possevino) ir Antonijų Poseviną (Antonio Possevino). Paduvoje ir Neapolyje A. Posevinas pirmą kartą susidūrė su jėzuitais, o 1559 m. įstojo į jėzuitų ordiną. 

1560 m. A. Posevinas kartu su jėzuitu Generolu Diegu Lainezu (Diego Lainez) nuvyko į Emanuelio Filiberto valdomą Savoją. Ten gynė katalikų bažnyčią nuo eretikų bei įkūrė jėzuitų mokyklas Šamberi, Mondovi ir Turine. Norėdamas į katalikų pusę patraukti gerai įsitvirtinusius Petro Valdo (Peter Waldo) pasekėjus, dalyvavo debatuose su į Italijos reformatų bendruomenę atvykusiu Jono Kalvino pasiuntiniu Šipijonu Lentolo (Scipione Lentolo) (1525-1599 m.). Kovodamas su Jono Kalvino įtaka Ženevoje A. Posevinas plėtė savo įtaką Prancūzijoje. Artėjant religiniam karui, kartu su jėzuitų pamokslininku Edmondu Augeriu (Edmond Auger) siekė suvienyti Liono katalikus. Išleido traktatą apie mišias „Il sacrificio dell’altare“ (1563 m.) bei dalyvavo debatuose su garsiais Ženevos reformatais, pavyzdžiui, Pjeru Viretu (Pierre Viret) ir italų kalvinistu Nikolu Balbaniu (Niccolo Balbani). Liono pirklių bendruomenei tiekė katalikiškas knygas, pavyzdžiui, Petro Kanizijaus (Peter Canisius) katekizmą ir keletą kitų veikalų italų kalba. Netrukus pakliuvo į kalėjimą, tačiau įtakingi jo šalininkai jį išgelbėjo nuo pagrobėjų Hugenotų. 1565 m. A. Posevinas sėkmingai apgynė jėzuitų ordiną teologų debatuose Bajonoje. Debatų klausėsi tuomet dar berniuku buvęs karalius Karolis IX ir visą gyvenimą A. Posevino draugu išlikęs būsimasis karalius Henrikas IV. 1569 m. A. Posevinas popiežiui Pijui V parašė knygą „Il Soldato cristiano“. Popiežius šį veikalą išspausdino Romoje ir išdalino savo kariams Lepanto mūšyje. A. Posevinas taip pat ėjo rektoriaus pareigas jėzuitų kolegijoje Avinjone, o vėliau - Lione, kur 1571 m. priėmė iš Ispanijos į Romą grįžtantį jėzuitų Generolą Pranciškų Bordžiją. A. Posevinas dalyvavo Šventojo Baltramiejaus nakties skerdynėse. Įvade į enciklopediją „Bibliotheca selecta“ A. Posevinas teigia, kad šiuo kovingu laikotarpiu suplanavo kontrreformacinių veikalų bibliografiją. 

Mirus Pranciškui Bordžijai, A. Posevinas grįžo į Romą dalyvauti trečiojoje jėzuitų Generalinėje kongregacijoje. Vėliau liko Romoje dirbti lotynų kalbos sekretoriumi pas Everardą Merkurianą (Everard Mercurian), nuo 1572 m. iki 1578 m. buvusį jėzuitų Generolu. Popiežius Grigalius XIII, norėdamas kita linkme pakreipti Livonijos karą, išsiuntė A. Poseviną į Švedijos karaliaus Jono III rūmus. Keliaudamas po Baltijos šalis ir rytų Europą A. Posevinas parašė keletą traktatų, kuriuose užsipuolė savo priešininkus protestantus, pavyzdžiui, liuteroną Davidą Chitrėjų, kalvinistą Andrių Volaną (Andreas Volanus) ir unitaristą Pranciškų Davidą (Francis David). Po kelionių į Švediją ir Lenkiją A. Posevinas patraukė į Rusijos sostinę susitikti su Ivanu Rūsčiuoju - ten tarpininkavo su Steponu Batoru sudarant 1582 m. Jam Zampolės taikos sutartį. A. Posevinas šioje kelionėje parašė vertingų pasakojimų apie savo nunciatūrą ir carinę Rusiją, taip pat aprašė savo keliones po Transilvaniją ir Livoniją. A. Posevinas kartu su jėzuitu Petru Skarga padėjo įkurti Vilniaus universitetą ir jėzuitų gimnazijas bei seminarijas Breneve, Olomouce ir Kluže, istoriškai siejamas su šiuolaikinėmis institucijomis. Dėl A. Posevino pastangų su Stepono Batoro pagalba remti katalikus Lenkijoje Rudolfo II valdomuose Habsburgų rūmuose į šį jėzuitų diplomatą imta žvelgti priešiškai. Toks požiūris pasiekė ir popiežiaus rūmus Romoje. 

1586 m. pabaigoje mirus jo globėjui Steponui Batorui, A. Posevino einamas diplomato pareigas parėmė jėzuitų Generolas Klaudijus Akvaviva (Claudio Acquaviva). A. Posevinui dėl itin griežtų politinių pažiūrų uždraudė rodytis Romoje ir išsiuntė jį į Veneto regioną.  Gyvendamas Paduvoje, A. Posevinas toliau vykdė Ignacijaus Lojolos pradėtas dvasines pratybas (rekolekcijas) ir padarė įtaką teisę ten studijavusiam būsimajam vyskupui Šv. Pranciškui Salezui. Paduvoje A. Posevinas pradėjo rinkti bei tvarkyti tradicinių katalikiškų veikalų biblioteką ir sudarė popiežiui Klemensui VIII ir Žygimantui Vazai dedikuotą enciklopediją „Bibliotheca selecta“ (1593 m.). Jo parašytus skyrius atidžiai peržiūrėjo garsiausi to meto Romos kolegijos profesoriai, pavyzdžiui Kristupas Klavijus (Christopher Clavius) ir Robertas Bellarminas (Robert Bellarmine). Po dešimties metų Venecijoje išleistas rinkinys „Apparatus Sacer“ (1603–1606 m.). Dešimtame XVI a. dešimtmetyje A. Posevinas buvo ne tik bibliografas, bet ir aktyvus kunigas, dirbęs savo gimtojoje Mantujoje ir kunigaikščio Vinčenzo Gonzagos rūmuose. A. Posevinas du kartus keliavo pas Prancūzijos jėzuitus ir taip vėl susitiko su karaliumi Henriku IV.

Venecijoje A. Posevinas vadovavo senuomenės (vecchi) judėjimui prieš popiežiui priešišką jaunuomenę (giovani), kuri palaikė Paulių Sarpi (Paolo Sarpi) ir bendravo su prancūzų ir anglų atstovais. 1606 m. popiežiui Pauliui V Venecijoje paskelbus interdiktą A. Posevinas kartu su jėzuitu ordinu išvarytas iš Venecijos respublikos. Palikęs Veneciją nuošaliai gyveno netolimame Feraros mieste, ten parašė keletą įvairiais pseudonimais pasirašytų poleminių traktatų, kuriuose aptarė katalikams palankų Dimitrijų Apsišaukėlį, Venecijos interdiktą ir kitas prieštaringas temas. Galiausiai 1611 m. A. Posevinas – vienas puikiausių prieš reformaciją kovojusių politinių jėzuitų intelektualų – mirė.

Šaltinis: Antonio Possevino. - Wikipedia, the free encyclopedia.