Albertas Krantzas (Albert Krantz, ~ 1450 m. – 1517 m. gruodžio 7 d.) - Hamburge gimęs vokiečių istorikas. Rostoke ir Kelne studijavo teisę, teologiją ir istoriją. Keliavo po vakarų ir pietų Europą, vėliau tapo Rostoko universiteto profesoriumi: iš pradžių dėstė filosofiją, vėliau teologiją. 1482 m. tapo universiteto rektoriumi.
1493 m. A. Krantzas grįžo į Hamburgą, ten dirbo teologijos dėstytoju, kanauninku ir prebendarijumi Švč. Mergelės Marijos katedroje. Hamburgo senatas jį ne kartą siuntė į užsienį atlikti diplomatinių misijų, o 1500 m. Danijos karalius ir Holšteino kunigaikštis paprašė jo išspręsti tarp jų kilusį ginčą dėl Ditmaršeno provincijos. 1508 m. paskirtas kapitulos dekanu A. Krantzas uoliai ėmėsi reformų ir kovojo su piktnaudžiavimu bažnyčioje, tačiau nors ir priešinosi dvasinės disciplinos laužymui, nepritarė drastiškoms Džono Viklifo (John Wycliffe) ir Jano Huso siūlomoms priemonėms. Palaikė Martino Liuterio protestą prieš naudojimąsi indulgencijomis, tačiau nepritarė vėlesnėms reformatų idėjoms. Patikimi šaltiniai teigia, kad gulėdamas mirties patale A. Krantzas išklausė Liuterio „95 tezių“ ir sušuko: „Broli, broli, eik į savo celę ir melsk: „Dieve, pasigailėk manęs!“
A. Krantzas mirė 1517 m. gruodžio 7 d.
A. Krantzas parašė nemažai istorinių veikalų, kurie iš kitų to laikotarpio darbų išsiskyrė nepaprastu objektyvumu ir išsamiais juose naudotais tyrimais. Svarbiausi jo darbai - „Chronica regnorum aquilonarium Daniae, Sueciae, et Noruagiae“ (Strasbūras, 1546 m.), „Vandalia, sive Historia de Vandalorum jerq origine“ (Kelnas, 1518 m., Saksonija 1520 m.), ir „Metropolis, sive Historia de ecclesiis sub Carolo Magno in Saxonia“ (Bazelis, 1548 m.). Žr. N. Wilckenso biografiją (Hamburgas, 1722 m.).
Šaltinis: Albert Krantz. – Wikipedia, the free encyclopedia.