Autorius: Węsławski Samuel
Antraštė: Victor et victus Vincentius Corvinus Gosiewski...Nunc primum in lucuem prod. a Michaele Weslawski.
Antraštė lietuvių kalba: Nugalėtojas ir nugalėtasis Vincentas Korvinas Gosievskis… Dabar pirmą kartą atskleista šviesoje Michailo Veslavskio.
Publikuota: Vilna, 1691.
Įrišimas: to meto odinis įrišimas.
Vincentas Aleksandras Korvinas Gosievskis (lenk. Wincenty Korwin Gosiewski, apie 1625 m. – 1662 m. lapkričio 29 d. prie Astrynos, palaidotas Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje) – Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės karinis veikėjas.Kilęs iš Lietuvos bajorų Gosievskių giminės. Tėvas Aleksandras Korvinas Gosievskis, motina Ieva Pacaitė, broliai Kristupas Korvinas Gosievskis, Mikalojus Korvinas Gosievskis, Motiejus Korvinas Gosievskis, sesuo Zuzana Korvin Gosievska. Žmona Magdalena Konopacka, vaikai Boguslavas Korvinas Gosievskis, Teresė Gosievska, jos vyras Vilniaus kaštelionas Juozapas Boguslavas Sluška, vėliau Vilniaus vaivada Kazimieras Jonas Sapiega ir Sofija Gosievska, kurios vyras – Karūnos pastalininkis Aleksandras Pšijemskis. Žmona 1668 m. gegužės 21 d. vėl ištekėjo, jos antrasis vyras Krokuvos pakamaris Jonas Karolis Čartoryskis, vaikai Elena Teofilė Čartoryska, Antanas Dominikas Čartoryskis ir Punsko seniūnas Juozapas Čartoryskis.
Valdė Punsko ir kitus dvarus, vėliau jam iš brolio Kristupo atiteko ir Veližo dvaras prie Smolensko.
Studijavo Vilniaus, Vienos, Romos, Padujos universitetuose.
Sugrįžusį Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza jį paskyrė Lietuvos dvaro stalininku. Nuo 1648 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės pulko vadas. 1649 m. liepos mėn. kariuomenės vyriausiojo vado Jonušo Radvilos pavaduotojas, dalyvavo mūšyje prie Lojevo su kazokais. Nuo 1650 m. Lietuvos artilerijos generolas, nuo 1652 m. Lietuvos žemės iždininkas, nuo 1654 m. Lietuvos lauko etmonas. 1650 m. gruodžio 21-24 d. Abiejų Tautų Respublikos ypatingojo Varšuvos Seimo maršalka.
Nuo 1650 m. valdovo Jono Kazimiero šalininkas ir opozicijoje LDK didžiajam etmonui Jonušui Radvilai. Šių didikų prieštaravimai darė žalą Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kariniams veiksmams per 1654–1655 m. kovas su Rusija, buvo viena priežasčių, kad skubotai pasitraukta iš Vilniaus. 1655 m. su Rusijos kariuomene kovėsi Kauno apylinkėse. Su kitais 1655 m. pasirašė Kėdainių sutartį su Švedija. Jonušas Radvila, sužinojęs apie jo ryšius su Rusijos caro pasiuntiniu, Kėdainiuose jį suėmė ir perdavė švedams. 1656 m. birželio mėn. iš nelaisvės pabėgo. 1656 m. su LDK kariuomene padėjo vaduoti iš Švedijos okupacijos Lenkiją. Vadovaudamas jungtinei Abiejų Tautų Respublikos kariuomenei 1656 m. spalio 8 d. ties Prostkais (Lenkija) sumušė Švedijos sąjungininko Prūsijos kunigaikščio Frydricho Vilhelmo kariuomenę. Vėliau su juo vedė derybas ir su kitais 1657 m. pasirašė Vėluvos-Bydgoščiaus traktatą. 1657–1658 m. vadovavo LDK kariuomenei, kovojančiai su švedais Žemaitijoje, Kurše ir Livonijoje. Iš jų 1657 m. atsiėmė Biržus su tvirtove. 1658 m. spalio mėn. prie Vilniaus, ties Verkiais, pateko į nelaisvę ir buvo išvežtas į Maskvą, kur ėmėsi literatūrinės veiklos. Iš nelaisvės grįžo 1662 m. balandžio mėn. LDK kariuomenės konfederatų nužudytas.
Literatūra: Vincentas Aleksandras Korvinas Gosievskis. - Wikipedia, the free encyclopedia.
Lenkijos ir Lietuvos valdovo Jono Kazimiero Vazos patalininko, Upytės vaiskio Samuelio Venslavskio (†1690) veikalas Nugalėtojas ir nugalėtasis Vincentas Korvinas Gosievskis – biografinis-istorinis kūrinys apie LDK didįjį iždininką ir lauko etmoną Vincentą Gosievskį (1625–1662). 1658 m. po pralaimėjimo rusų kariuomenei ties Verkiais jis pateko į nelaisvę, iki 1662 m. kalėjo Maskvoje. Grįžęs į Lietuvą buvo apkaltintas išdavyste ir nužudytas. Knygoje taip pat pasakojama apie to meto karinius ir politinius įvykius Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – 1654–1667 m. Abiejų Tautų Respublikos karą su Rusija ir 1655–1660 m. karą su Švedija. Veikalo autorius S. Venslavskis buvo V. Gosievskio bendražygis, dalyvavo daugumoje knygoje aprašytų įvykių. Kūrinį po tėvo mirties išleido autoriaus sūnus Mykolas Venslavskis. Knygoje įdėtas Vilniaus viešosios bibliotekos ekslibrisas. Vilniaus viešoji biblioteka buvo įkurta 1867 m., pertvarkius uždarytą Senienų muziejų ir prie jo veikusį Skaitymo kabinetą, gyvavo iki 1919 metų.
Šaltinis: "Advokato Jauniaus Gumbio kolekcija: knygose išlikusi praeitis". Muziejus ir kolekcininkas - 7. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2018, p. 124.
Publikuota: "Advokato Jauniaus Gumbio kolekcija: knygose išlikusi praeitis". Muziejus ir kolekcininkas - 7. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2018, p. 124-125.