
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai.“, 2021 m. rugpjūčio 17 d. – 2022 sausio 29 d.
2021 m. rugpjūčio 6 d. buvo minimas Pamokslininkų ordino įkūrėjo šv. Dominyko (Domingo de Guzmán, apie 1170–1221) mirties 800 metų jubiliejus. 1231 m. tradiciškai laikomi dominikonų misijų Lietuvoje pradžia, ilgainiui susieta su legenda apie pirmojo lenkų kilmės dominikono šv. Hiacinto (Jacek Odrowąż, apie 1183–1257) apsilankymą. Abu šventieji Lietuvą pasiekė tik netiesiogiai: per savo mokinius ir jų pasakojimus, tapusius auksakalystės, tapybos, grafikos, skulptūros, tekstilės kūriniuose įamžintų atvaizdų pagrindu.
Parodos eksponatai atspindi aštuonis šimtmečius besitęsiančią atminties tradiciją. Jos ištakos – šventųjų gyvenimo aprašymai, kuriuos papildė vėlesni pasakojimai apie vizijas ir stebuklus. Stenduose pateikiamos šaltinių ištraukos, įkvėpusios šventųjų vaizdavimą, ir pristatomos freskos, lipdiniai, paveikslai, kurių pasiskolinti nėra galimybės. Pavyzdžiui, seniausias šv. Dominyko atvaizdas Lietuvoje, išlikęs XVI a. pr. sukurtoje Vilniaus Bernardinų bažnyčios freskoje, įspūdingi rokokiniai Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios ir vienuolyno lipdiniai, sienų tapyba.
Turtingos vienuolijų dailės likučiai – XVII–XVIII a. monstrancijos iš Seinų, Liškiavos, Žemaičių Kalvarijos, paveikslai ir skulptūros iš Paparčių, Trakų, Vilniaus dominikonų vienuolynų, Kauno bernardinių Švč. Trejybės bažnyčios – liudija gyvą pamaldumo tradiciją, kuria buvo sekama ir liaudies meno kūriniuose. Parapijose ją bandyta išlaikyti ir XIX–XX a., ypač per Rožinio brolijų veiklą. Dominikonams atsikūrus Raseiniuose (1932–1940) ir Vilniuje (nuo 1992 m.) sukurti atvaizdai liudija kartu atgimusį ordino šventųjų vaizdavimą. XX a. pirmosios pusės kontekste svarbi ir mažai žinoma Šv. Hiacinto koplyčios Vilniaus Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje dekoravimo istorija: per kelis 1944 m. mėnesius Jerzy Hoppeno vadovaujama dailininkų grupė papuošė koplyčią šventojo gyvenimo scenomis. Jų eskizai, saugomi Torunės universiteto bibliotekoje, po Antrojo pasaulinio karo pirmą kartą sugrįžta į Vilnių.
Parodos eksponatai atkeliavo iš devyniolikos parapijų, dešimties muziejų, keturių bibliotekų ir trijų privačių kolekcijų. Juos papildo ekspozicijoje pristatomos šv. Dominyko ir šv. Hiacinto vaizdavimą įkvėpusios šaltinių ištraukos ir kūrinių, kurių pasiskolinti nėra galimybės, nuotraukos. Visa tai liudija, kaip nuo pamaldumo ištakų pirmuosiuose gyvenimo aprašymuose keitėsi pasakojimai apie šventuosius, kaip šv. Dominyką ir šv. Hiacintą įsivaizdavo dabartinėje Lietuvos teritorijoje gyvenę žmonės. Aštuonis šimtmečius saugomas šv. Dominyko ir šv. Hiacinto atminimas sukūrė turtingą vietinį paveldą, atskleidžiantį sąsajas su Europos krikščioniškomis šalimis. Paroda padeda jį iš naujo atrasti ir įvertinti.