Jonas Chruckis

Jonas Chruckis (1810–1885 m.) – tipiškas vokiškojo bydermejerio įkvėptos ir Lietuvoje bei kaimyninėse valstybėse paplitusios vizualinės kultūros reiškėjas. Studijuodamas Sankt Peterburgo dailės akademijoje, jis Ermitaže kopijavo XVII a. olandų natiurmortus ir peizažus. Studijų metais už natiurmortus pelnė apdovanojimų, pavyzdžiui, 1836 m. laimėjo akademijos Didįjį sidabro medalį. 1839 m., baigęs mokslus, gavo gėlių ir vaisių tapytojo titulą. Gėlių ir vaisių tapybos klasė Sankt Peterburgo akademijoje buvo įsteigta 1764 m. kartu su Žvėrių tapybos klase, ruošusia medžioklės žanro dailininkus. Visa tai straipsnyje apie J. Chruckio natiurmortus išsamiai aprašo dailės istorikė Svetlana Usačeva (žr. Светлана Усачёва, Жанр плодов и цветов в русском искусстве первой половины ХIX века, Iван Хруцкi: мастацтва ў дыялогу культур, Polockas, 2010, p. 40–48).

Į Vilnių J. Chruckis atvyko 1839 m., mirus tėvui. Čia pradėjo garsėti kaip portretistas, kūrė peizažus, atliko bažnytinių užsakymų. 1844 m. įsigijo Zacharničių dvarą netoli Polocko. Pats projektavo sodybos interjerą, sodą. Bydermejerio epochos namai – ramybės, komforto, taikos, turto ir jaukumo vieta. J. Chruckio paveikslai tokiems namams idealiai tiko, tad dailininkas tapo nepaprastai populiarus ir tarp dailės mėgėjų, ir tarp kolekcininkų, ir tarp kritikų. Muziejininkai ir kolekcininkai jo kūrybą labai vertina iki šiol. Lietuvoje J. Chruckis daug kam žinomas kaip Pašušvio bažnyčioje kabėjusio, o dabar Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui priklausančio šv. Kazimiero atvaizdo autorius.

Šaltinis: Meno albumas „Pozuojantys daiktai“. Sud. G. Jankevičiūtė.  Vilnius, ELLEX VALIUNAS, 2017, P.82.